Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 

   
Ar išgirs mus jaunoji karta?


Vytautas Visockas

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis sako, kad visada taip: kai tik vyksta koks reikšmingas draugijos renginys, tą dieną šviečia saulė, dangus būna giedras. Taip buvo ir tada, kai į Kauną atvažiavome nusilenkti Vaižgantui, prieš 75-erius metus iš šio miesto išėjusiam ir amžiams jame pasilikusiam. Išėjusiam iš buto šalia Vytauto Didžiojo bažnyčios, šalia Perkūno namo. Ten liko iki šiol čiulbančios kanarėlės, liko šunelis Kaukas, nūnai tupintis ant bufeto ir daug metų ištikimai saugantis šios muziejinės šventovės ramybę. Vaižgantas išėjo pavasarį, todėl spintoje liko žieminis paltas, liko keli stalai, kelios sofos, o visa kita dosnusis kanauninkas prieš išeidamas išdalino mokykloms, universitetams, kiekvienam lietuviui.


Prie Santarvės ąžuolo „Aušros“ 125-mečio minėjimo Vilniuje  organizatoriai ir dalyviai. Autoriaus nuotr.


Atsitiko taip, kad net šiandien mes gerai nežinome, kokius lobius mums paliko Vaižgantas. Užtat Lietuvai pagražinti draugija ir bando juos parodyti, atverti akis. Kartais reikia žmogui numirti, kad jis būtų įvertintas, suprastas. Beveik visų didžiųjų žmonių toks likimas, neišskiriant nė Vaižganto. Nors prieš 75-erius metus, kai jis išėjo, Lietuva, rodos, suprato, ko neteko. Štai ką tada rašė Vincas Mykolaitis-Putinas:

„Laidojo Vaižgantą kaip karalių. Atrodė, kad ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva sugarmėjo į Kauną, kad nusilenkti, atiduoti paskutinę pagarbą, šitam, ne tik, kad dideliam rašytojui Pragiedrulių autoriui, Lietuvos Atgimimo pionieriui, žymiam visuomenės veikėjui, bet šitai Titaniškai asmenybei, kokių daugiau Lietuvoje nėra.

Visos Kauno gatvės buvo užtvenktos žmonėmis. Seni, jauni, maži motinoms ant rankų, paliegę seneliai, lazdomis besiramsčiuodami, organizuoti uniformose, šauliai, kariuomenė ir ypač universiteto studentija, kuri Velionį begaliniai mylėjo, be pažiūrų skirtumo ir visa eilė organizacijų, be uniformų. O neorganizuotos minios sausakimši šaligatviai. Net žydai tame gedule dalyvavo... Tautinės vėliavos, pusiau nuleistos ir perrištos juodais gedulo kaspinais, balkonuose – tamsūs kilimai... Ir taip iki Vytauto Didžiojo bažnyčios, šviesios atminties Vaižganto Citadelės. Grojant gedulo muzikai – minia verkė. Jautė ko neteko...“

Vilius Bražėnas tada buvo dvidešimtmetis moksleivis. Ir jis dalyvavo Vaižganto laidotuvėse kaip skautas, žiūrėjo tvarkos, kai žmonių minios ėjo paskui karstą. Jaunuolis ketverius metus buvo kanauninko kaimynas, nes mokėsi Jėzuitų gimnazijoje ir gyveno Perkūno namuose, bendrabutyje. Gyvą Vaižgantą jis matė tik pro langą ir nelabai žinojo, ką mato. Ar maža kunigų Kaune!

Tik po 75-erių metų V.Bražėnui, daug pasaulio mačiusiam publicistui, oratoriui teko laimė pabuvoti savo kaimyno bute, pasėdėti prie stalo valgomajame kambaryje. Tą dieną Maironio lietuvių literatūros muziejaus salėje jis kalbėjo: „Kaip mažai žmonės žino apie dabartį! Po tiek metų Dievas man leido suprasti, kad aš buvau Vaižganto šešėlyje! Jaunas gimnazistas gyvenau šalia deimantinio žmogaus. Jeigu aš būčiau tada žinojęs, ką matau pro langą, būčiau bėgęs paliesti jo rankovę, pabučiuoti jo ranką! Deja, to nebuvo!“

Gal kada ir šių dienų jaunuoliai panašiai kalbės, kai prisilies prie Vaižganto mums visiems paliktų lobių, panašių į tą, kurį Maironio muziejaus salėje „parodė“ aktorius Tomas Vaisieta: vieną iš daugybės deimantų, paimtų iš „Pragiedrulių“ – „Lino darbų pasaką“. Gėriesi ir neatsigėri vaižgantiškų žodžių spalvingumu, netikėtais jų blyksniais. Talentingas aktorius varto tą deimantą balandžio pabaigos saulėje ir laimingas seka Vaižganto sukurtą pasaką. Laimingas, nes mato, kad ta pasaka visiems laikams išliks salėje sėdinčių jaunų žmonių atmintyje: deimantas yra deimantas, juo negalima nesigrožėti, jis nesensta ir neblunka.

Su Lietuvai pagražinti draugija T.Vaisieta eina per Lietuvą ir dažniausiai mokyklose rodo ne tik Vaižganto, bet ir jo bičiulio bei kaimyno Maironio, ne tik Maironio, bet ir Donelaičio, Baranausko, Strazdo, Krėvės ir daugelio kitų mums paliktus lobius. Kartais man šis karališko stoto, galingo balso aktorius ir mes visi, kurie bandome išlikti tokie, kokius mus norėjo matyti Basanavičius, Kudirka, Vaižgantas - su savo kalba, su savo kultūra, - jau esame panašūs į Liūdnojo Vaizdo riterį. Būtent tada taip atrodo, kai televizoriaus ekrane matau, kaip moksleivė spardo savo bendramokslę, o kiti tos mokyklos mokiniai, sustoję ratu, kikena, ragina mušti, tampyti už plaukų. Auka maldauja atleisti, pasigailėti. Neatleido, nepasigailėjo...

Tada apima neviltis, kai į Jono Basanavičiaus „Aušros“ 125-mečio minėjimą prie Santarvės ąžuoliuko Vilniuje neateina nė vienas valdžios žmogus, kai ta pačia proga Nacionaliniame muziejuje surengtoje konferencijoje filosofas Krescencijus Stoškus lygina XlX amžiaus pabaigos Lietuvą, atspindėtą Vinco Kudirkos „Varpe“, su šiandiena. Kiek daug panašumų ne mūsų naudai! Vietoj demokratizmo kaip principo, kurį labai brangino V.Kudirka, šiais laikais tvirtai įsišaknijo stipriojo teisė. Demokratija yra frazė, o realiai viešpatauja tas, kuris turi jėgą. Juo toliau, juo labiau plinta tendencija, kad stiprieji su tais silpnaisiais nelinkę skaitytis, - kalbėjo K.Stoškus

Kalbėjo jis ir apie V.Kudirkos, J.Basanavičiaus, kitų šviesuolių idealizmą, kuris reiškė pasišventimą, užsiangažavimą, atsidėjimą. Pasišventimą kažkam, kas svarbiau už mano privatų gyvenimą. Kur dabar mes girdime tą žodį?! – klausė K.Stoškus

Visiškai pritardamas šiam retoriniam klausimui drįsčiau atsakyti: tai šen, tai ten dar gyvas šis žodis, nebūtinai garsiai ištartas. Gyvas kai kurių mokyklų, tokių, kaip didžiausia Kauno mokykla, kai kurių menininkų, rašytojų, žurnalistų veikloje. Gyvas jis Lietuvai pagražinti draugijoje, jos pirmininko Juozo Dingelio, kultūros istoriko Albino Vaičiūno, aktoriaus Tomo Vaisietos, publicisto Viliaus Bražėno darbuose... Tik tas žodis toks vienišas savanaudiškų, ciniškų, melagingų žodžių sraute! Ar išgirs jį jaunoji karta, panardinta į kosmopolitizmo, liberalizmo liūną, glušinama antikultūros?

Minėdami Vaižganto mirties 75-ąsias metines lankėmės Kauno Ąžuolo katalikiškojoje mokykloje, kai abiturientai, artėjant paskutiniam skambučiui, sodino ąžuoliuką. Buvome sužavėti renginio dvasingumu, aktorius T.Vaisieta net nusilenkė Giliukams, mokantiems taip gražiai tautiškai dainuoti ir linksmintis. Teko pasikalbėti su šios mokyklos direktoriaus pavaduotoja Rita Gecevičiene, kuri mums papasakojo daug viltingų dalykų.


Prie Santarvės ąžuoliuko Jono Basanavičiaus „Aušros“ 125-mečio minėjimo Kaune dalyviai. Autoriaus nuotr.


Mes neturime nusikaltimų, mūsų mokykloje nei vienas mokinys, nei vienas mokytojas nerūko. Nei mokykloje, nei arti mokyklos. Pas mus nėra šiukšliadėžių, nes niekas nešiukšlina. Niekas neaprašinėja sienų, neniokoja pačių mokinių sukurtų ir koridoriuose nuolatos eksponuojamų dirbinių. Mūsų mokiniai dėvi uniformas, - pasakojo pedagogė, o mes ir tikėjome, ir netikėjome jos žodžiais. Kaip to pasiekėte?

Puoselėjame pačias sakraliausias vertybes, kas tautai labai svarbu, kad išliktume: etnokultūra, ekologija, ieškojimas kelių į vaiko širdį. Mokykloje dažni svečiai – žymūs žmonės. Mes, kaip mūsų pasodinti ąžuolai, nelinkstam, nelinguojam į taktą madai, abejotinoms vertybėms, turime stuburą, turime savo poziciją. Moktojas pas mus – kūrėjas, jo niekas nestumdo.

Prisilieti prie tokių deimančiukų – ir ne taip niūru pasidaro. Tai gal dar „ne viskas pragerta“ (T.Vaisieta tą dieną perskaitė plačiai žinomą Pauliaus Širvio eilėraštį), ne viskas nupirkta ir parduota?

Minėtoje konferencijoje K.Stoškus siūlė pradėti leisti „Varpą“. Šiek tiek paredaguotą, gal neminint V.Kudirkos – ir niekas nesuprastų, kad tekstai parašyti ne šiandien, o daugiau kaip prieš šimtą metų. Nes pavojai, grėsmės – tos pačios, tik kai kurios dar gilesnės, grėsmingesnės.Įdomi mintis! XIX a. pabaigoje pirma nušvito „Aušra“, tada suskambo „Varpas“. XXI amžiuje reikia „Varpo“, kad Lietuvoje jis pažadintų Aušrą, kad dar kartą prisikeltume.

Toje pačioje konferencijoje prof. Alfonsas Vaišvila kalbėjo:„J.Basanavičiaus „Aušra“ įdomi ir svarbi tuo, kad iškėlė problemas, kurios aktualios iki šiol. Ir bus aktualios, kol gyvens lietuvių tauta, nes tauta turi nuolat budėti dėl savo egzistencijos. Tuo labiau šiandien, kai dalyvaujame euro ir globo procesuose, susiduriame su naujais istorijos iššūkiais“ („Aušros“ idealai ir nūdiena“).

Susigrąžinkime prieš 75-erius metus išėjusį Vaižgantą, visoje Lietuvoje nepaliaukime skambinę pavojaus varpais, ir pasaulis gal leis mums pasilikti tėvų ir protėvių žemėje: su savo kalba, su savo kultūra. Kitokie mes jam neįdomūs ir nereikalingi.


XXI amžius, 2008 05 16, nr. 37 (1630), p. 1, 3.
www.slaptai.lt


 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. gegužės 22 d.