Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


„Aušros Medis“ ir jo atžalos 
 

1925-ųjų pavasarį jis buvo dar tik medelis, ką tik iškilmingai pasodintas šalia daktaro Jono Basanavičiaus paminklo Karo muziejaus sodelyje Kaune. Lietuvai pagražinti draugijai paraginus, brangiai lietuvių tautos gadynei paminėti ir Lietuvos patriarchams pagerbti „Aušros Medis“ buvo sodinamas visoje Lietuvoje: miestuose, miesteliuose prie mokyklų, šalia piliakalnių...

Ypač iškilmingai jis pasodintas Kaune. Štai ką rašo 1925-aisiais pasirodęs Lietuvai pagražinti draugijos leidinys „Aušros Medis“:

„Aušros Medžio sodinimo šventė Kaune įvyko šiemet (1925) kartu su valstybine gegužės 15-osios švente... Pas tą naujai sodinamą medelį susirinko mūsų tautos veteranai žilagalviai aušrininkai pasidžiaugti savo darbo vaisiais. Jų akyse žiburiavo lug atgimusios jaunatvės džiaugsmas ir ligšiol neišblėsęs jų entuziazmas matant, kaip jaunoji karta su dviguba energija tęsia jų pradėtą darbą“.

Vartau aš tą „Aušros Medį“, pageltusį, aprtupėjusį, be pabaigos, per stebuklą karų, okupacijų, cenzūrų naikintą, bet iki galo nesunaikintą.

Ėjo septintieji trapios nepriklausomybės metai. Dar gyvas buvo tautos patriaschas Jonas Basanavičius; tuo metu jis didvyriškai skurdo okupuotame Vilniuje. Dar gyvas buvo kitas aušrininkas, bendrinės lietuvių kalbos tėvas Jonas Jablonskis, dalyvavęs „Aušros Medžio“ sodinimo iškilmėse, su kitais aušrininkais nusifotografavęs prie J.Basanavičiaus paminklo, prie ką tik pasodinto medelio. Sėdi jis centre, šalia kitų aušrininkų ir jaunimo organizacijų atstovų. „Aušros Medžio“ leidinyje yra išspausdinta jo minčių:

„Taigi buvau ir aš toje šventėje. Teko joje pasimatyti su dirbusiais „Aušroje“ ir dėl „Aušros“ žmonėmis, su tais šių dienų didvyriais, kurie kadaise yra didžiąją Lietuvos vagą varę, tą vagą, be kurios nebūtų šių dienų Lietuvos...

Tos dienos žmonių sujudimas, įvairių žmonių ženklingas dalyvavimas didžioje šventėje, šventuose tos dienos atsiminimuose – vėl duoda vilties, kad mokame suprasti laisvės vertę ir galėsim pagaliau mokamai visuomenės darbą dirbti savo krašte...

Šalia kariuomenės, tarp švenčiančių tą šventę žmonių, pamačiau įvairiausių mūsų veikėjų, girdėtų ir negirdėtų, išgirdau pasakytų žodžiais ir nepasakytų prižadėjimų ir pasiryžimų krašto darbą dirbti; šalia tų veikėjų mačiau pulkų pulkus stojančios į darbą – jei ne tuojau, tai netrukus – mūsų jaunuomenės. Ir man, seniui, vėl rados daugiau noro dar kiek pagyventi ir pasidžiaugti tuo medžiu, kuris iš senosios „Aušros“ turi išaugti laisvame mūsų krašto gyvenime.

Vyrai moters! Neleiskim nudžiūti tam medžiui, kuris taip sunku buvo sodinti ir kurį vis dėlto pasodino mums jau žuvę ir tebedirbą tebežūstą dėl jo žmonės!“- „Aušros Medyje“ rašo J. Jablonskis.

Tuo metu Kaune ir visoje Lietuvoje lapelius jau skleidė „Vilniaus Medžiai“, pasodinti prieš metus, Vilniaus, Lietuvos sostinės, 600 m. sukaktuvėms paminėti. 1924 m. gegužės 1 d. Kaune įvyko didelė šventė, prasidėjusi 7 valandą ryte ir trukusi iki vėlyvo vakaro. Buvo daug trispalvių, daug gėlių, dainų ir vaidinimų, daug kalbų apie okupuotą Vilnių, daug priesaikų be Vilniaus nenurimti... Apie tai daug rašoma Lietuvai pagražinti draugijos išleistuoes leidiniuose „Vilniaus Medis“ ir „Aušros Medis“.

Deja, šitiems medžiams, kaip ir visai Lietuvai, augti ir bujoti buvo lemta tik iki 1940-ųjų. Keliolika metų medžiui, kaip ir valstybei, Lietuvai, labai trumpas laikotarpis. Tačiau medžiai, kaip ir valstybės, turi galimybę užgydyti žaizdas, išleisti atžalas.


Pagarba - knygnešiams . Autoriaus nuotrauka

Ir štai mes vėl Kaune, po 83-jų metų. 2008-ųjų gegužės 10-oji diena. Pirmojo lietuviško laikraščio „Aušra“ 125-ųjų ir „Aušros“ ąžuolo sodinimo 83-ųjų metinių paminėjimo šventė. „Ąžuolyno“ orkestras grodamas žygiuoja nuo „Aušros“ gimnazijos iki Vytauto Didžiojo Karo muziejaus . „Aušros“ gimnazijos mokiniai praeiviams dalina pirmojo „Aušros“ laikraščio kopijas. Padedamos gėlės prie Vytauto Didžiojo ir Romo Kalantos paminklų. Šventės pradžią skelbia „Ąžuolo“ mokyklos „Gilės“ ansamblio ragų gausmas. Skamba kanklės. „Ąžuolo“ katalikiškosios vidurinės mokyklos mergaitės įneša tautinių juostų vainiką. Atliekamas Lietuvos Respublikos valstybinis himnas. Aktorius Tomas Vaisieta skaito lyrinę kompoziciją „Visais šventais šventa“. Padedamos gėlės prie Karo muziejaus sodelio paminklų. „Aušros ąžuolas“, augantis šalia J.Basanavičiaus paminklo, apjuosiamas gėlių girlianda. „Aušros“ gimnazijos moksleiviai skaito literatūrinę kompoziciją, šlovinančią knygnešius, aušrininkus ir varpininkus. Tautinius šokius šoka „Ąžuolo“ mokyklos mokiniai. Giedamas Knygnešių himnas, visi dainuoja „Augo girioj ąžuolėlis“...


Čia tik dalis šventės dalyvių. Autoriaus nuotrauka
Viskas vyksta po 83-jų metų, po karų, tremčių, priespaudos ir „Baltijos kelio“. Prie Kauno Laisvės, prie Amžinosios ugnies, prie kitų paminklų Karo muziejaus sodelyje susirinko naujos kartos, tik iš knygų žinančios apie Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, Joną Jablonskį, Juozą Tumą-Vaižgantą... „Aušros medžio“ atžalos, žaliuojančios visai kitoje dirvoje, bet nepamiršusios, kad jas maitina prieš 125-erius metus sužaliavusio Atgimimo medžio šaknys.

Prisiminę J.Jablonskį,šiandien taip pat galime pasakyti: tos dienos žmonių sujudimas vėl duoda vilties, kad mokame suprasti laisvės vertę ir galėsime mokamai dirbti visuomenės darbą savo krašte, kad neleisim nudžiūti medžiui, kuris taip sunkiai buvo sodintas...

Šiais laikais vyresniųjų susibūrimuose dažniausiai būname nepatenkinti: geras buvo renginys, kalbos prasmingos, daug susirūpinimo tautos ir valstybės likimu ir t.t., ir t.t., tačiau kas iš to, kad tų kalbų negirdi jaunimas! Juk tik jis galėtų tęsti praeities kartų pradėtus darbus! Jeigu Kauno moksleiviams, dalyvavusiems „Aušros“ 125-mečio minėjimo renginyje, galima ką prikišti, tai tik tiek: o kur buvo jūsų tėvai?. Kodėl jų neatsivedėte už rankų, kodėl neparodėte, kaip reikia branginti ir puoselėti tautos tradicijas? Kodėl nepasakėte, kad yra svarbesnių reikalų, nei kasdieniniai jūsų darbai ir rūpesčiai? Tačiau negeikia manyti, kad „tėvelių“ šioje šventėje nebuvo. Bet galėjo būti daugiau.

O jaunimo, moksleivių tą dieną Karo muziejaus sodelyje buvo tikrai daug. Kauno vicemeras visiems šventės dalyviams kalbėjo: anais nūnai jau tolimais laikais Lietuva pasakė savo tvirtą žodį – mes turime savo kalbą ir jos neišsižadėsime. Lenkiamės tėvams, kurie iš maldaknygių mokė savo vaikus lietuviško rašo. Šiandien tokios padėkos nusipelnė jūsų, moksleiviai, mokytojai. Tačiau skaudu, kai po penkerių šešerių metų jauni žmonės, sugrįžę į Lietuvą, lietuviškai kalba jau su akcentu, kai pamiršta savo tėvų ir protėvių kalbą. Branginkime ją, branginkime raštą, nes jeigu išnyks kalba, išnyksime ir mes.


LPD pirmininkas J.Dingelis bandė apkabinti visus šventės dalyvius. Autoriaus nuotrauka
Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis džiaugėsi neatsidžiaugė, kad Kaunas surengė tokią gražią šventę, už kurią pirmiausia esame dėkinti „Aušros“ gimnazjai ir „Ąžuolo“ mokyklai, jų mokiniams ir mokytojams, Kauno miesto vadovams. „Aušros“ spindulius privalome paskleisti po visą Lietuvą. Juozas Dingelis papasakojo, kaip buvo rengiamasi šiai šventei, kokie renginiai jau įvyko Vilniuje, priminė 1925-uosius metus, kai Aušros Medį čia sodino dar gyvi aušrininkai ir varpininkai. Nepamiršo jis ir mūsų laikų šviesuolių - muziejininkės Birutės Fedaravičienės, išgelbėjusios iš ugnies, išsaugojusios prieškario Lietuvai pagražinti draugijos dokumentus, monsinjoro Kazimiero Vasiliausko, etnologės prof. Angelės Vyšniauskaitės, poeto, Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininko Justimo Marcinkevičiaus – visi jie tęsė ir tęsia didžiųjų aušrininkų ir varpininkų pradėtus darbus. Jų idealai šiandien mums labai aktualūs.


.Publicistas V.Bražėnas kalbėjo apie deimantinę Lietuvą. Autoriaus nuotrauka

Žilagalvis publicistas, politologas Vilius Bražėnas jaunuosius lietuvius - dainuojančius, šokančius mokyklų moksleivius - vadino deimantine tautos dalimi. Jeigu anglį spausi nepaprasta jėga, ji pavirs į deimantą. Šimtmečiais mūsų tauta buvo spaudžiama iš visų pusių, todėl ji tapo deimantine. Didžiuokimės ja! Dvidešimtajame amžiuje mes tris kartus pakilome iš vergijos: 18-aisiais, 1941-aisiais ir 1990-aisiais. Žmonės, kurie mus vedė į laisvę, nepabūgo mirties, nes siekė, kad jūs, jaunieji, galėtumėte mokytis lietuviškai lietuviškose mokyklose.

Karo muziejaus direktorius pulkininkas Gintautas Surgailis dėkojo jauniesiems kauniečiams už tai, kad tokia svarbia proga jie atvyko į šią šventą Lietuvos vietą, kur stovi paminklas Laisvei, kur amžinojo poilsio atsigulė Nežinomas Lietuvos karys, kur dega Amžinoji ugnis kritusiems už Tėvynės Laisvę, kur daug prasmingų paminklų, primenančių, jog Lietuvai teko patirti daug sunkių išbandymų. Didžiausias pulkininko palinkėjimas – nepamiršti gimtosios kalbos. Išmokite daug kalbų, bet lietuviškai kalbėkite be jokio akcento, - ragino G.Surgailis.


"Aušros" gimnazistės - apie "Aušrą" ir aušrininkus. Autoriaus nuotrauka
Daug gražių žodžių pasakė vyresnieji kauniečiai ir Kauno svečiai, bet visų gražiausiai kalbėjo „Aušros“ gimnazijos mokiniai, perskaitę literatūrinę kompoziciją apie tautos pabudimą iš letargo miego, apie tamsiame danguje sutviskusią „Aušros“ žvaigždelę, apie Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ir kitų šviesuolių meilę Tėvynei; apie kalbą, kurios negalima pamiršti, apie pasididžiavimą, kad jie mokosi „Aušros“ vardo gimnazijoje...


Vytautas VISOCKAS
www.slaptai.lt

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. liepos 23 d..