Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


    Vytautas Visockas

    Primiršta legenda

Daug kartų teko viešėti Mildos ir Vygando Račkaičių sodyboje Latavoje. Ir kiekvieną kartą paekskursuodavome po Anykščių apylinkes. Tai Antano Baranausko, tai Jono Biliūno, tai Antano Vienuolio pėdsakais. Dar Puntukas, dar Arklio muziejus... Šį kartą prisiminėme, kad nepelnytai nenusilenkiame visai greta Anykščių gimusiam Vaižgantui, kuris, kaip rašo prof. Vanda Zaborskaitė, „... gyvas jau buvo tapęs legenda, vienu iš tų, - šalia Antano Strazdo ir Motiejaus Valančiaus, - kurie tautos sąmonėje yra įsikūnijimas jėgos, stovinčios teisingumo, gėrio, meilės pusėje ir visados laiminčios. Tačiau Vaižgantas ne tik legenda. Jis – vienas didžiausių mūsų rašto žmonių. Jo vaizdai, apysakos, „Pragiedrulių“ epopėja, publicistika, literatūros istorijos ir kritikos darbai, laiškai yra tautos paveldas, kurio visumos dar gerai nė neįsivaizduojame“.

Kažkodėl prisimenu, berods devintoje klasėje, kelias pamokas apie Vaižgantą: trumpą, mokytojo tiesiog padiktuotą rašytojo biografiją, kurioje jis buvo vadinamas „ribotu klerikalu, nesuvokusiu revoliucijos reikšmės“. Nežinau, ar tas mokytojas žinojo, kad Vaižgantas tarpukario Lietuvoje, ypač Kaune, buvo gyva legenda. Greičiausiai žinojo, bet apie tai mums papasakoti negalėjo. Jeigu jau lietuvių literatūros specialistai gerai neįsivaizduoja, koks didelis ir įvairus buvo ir tebėra Vaižgantas, tad ką kalbėti apie jų mokinius, apie kelias kartas, kurios gal tik vieną kitą jo kūrybos pastraipą yra skaitę.

Trims didiesiems anykštėnams - muziejai, paminklai, ekskursijos... Pas M. ir V. Račkaičius varčiau išsamų albumą apie Antaną Vienuolį. Keli šimtai nuotraukų! O Vaižgantas nepelnytai nuskriaustas.

Važiuojame į Svėdasus. Gerai pažįstamas skveras miestelio aikštėje. Daug kartų nuotraukose matytas medžių ūksmėje skendintis paminklas (Skulptorius B.Bučas, architektas F.Vizbaras,  pastatytas 1937m.). „Gražus tai kraštas, tie pašvenčiai, dainomis apdainuotas, Baranausko pagarsintas, mano svajonė, mano poetiškumo šaltinis. Nuo pat mažens aš negalėdavau sulaikyti širdies plakimo, lig tik atsitikdavo vykti į pašvenčius. Ir kitų lietuvių nuovokoje ji (Šventoji, V.V.)ne tik upė, kiek Lietuvos gamtos dvasia, aiškiai jaučiama, įtakinga žmonių būdams, kaip rusų Volga saviškiams.

Gal dėl to paslaptingo gražumo pats vidurys to baseino pavadintas – „svėdasais“, sanskritiškai, prof. dr. Jauniaus aiškinimu – maloniais, prijemnais (dabartiniai tyrinėtojai šio žodžio reikšmę aiškina kitaip, V.V.). Ir tai galimas daiktas. Svėdasų miestelis stovi ne kalne, tiesa, vis dėlto labai pakilioje vietoje. Iš naujosios Svėdasų klebonijos paalaušėje matosi bent keliolikos, jei ne daugiau, kilometrų gumbuota apylinkė...“, - rašo pats Vaižgantas atsiminimuose.


Svėdasų bažnyčia girdėjo krikštijamo Tumų Juozuko verksmą. Autoriaus nuotr.


Ne pirmą kartą aš Svėdasuose, nors nedažnai čia apsilankau, ne taip, kaip Anykščiuose. Einame į bažnyčią, kurioje mūsų literatūros klasikas krikštytas. Šioje bažnyčioje, Vaižgantui viešint tėviškėje, kai jis jau buvo garsus kunigas, pasiklausyti jo pamokslų susirinkdavo kone visi parapijiečiai. Mums pasisekė – bažnyčia neuždaryta, dvi moterys laisto gėles, šluosto dulkes. Mildą ir Vygandą Račkaičius iš matymo jos pažįsta, todėl noriai pasakoja apie garsųjį žemietį, leidžia fotografuoti.

Pasivaikščiojame Alaušo ežero pakrante, kuri gražiai sutvarkyta ir, didžiai mano nuostabai, laisvai prieinama, neužtverta, nepasisavinta godžių (Vaižgantas pasakytų – padliecų) naujalietuvių, kaip, pavyzdžiui, Vilniuje, Trakuose ir daug kur kitur. Giliausiame šio ežero duburyje, pasak Vaižganto, papasakojusio legendą „Pragiedrulių“ epiloge, paskendęs Svėdasų bažnyčios varpas, kuris dvyliktą nakties skambinąs ir neleidžiąs žmonėms užmiršti praeities. Tas legendinis varpas iškaltas akmenyje, kuriame yra ir pirmą kartą dokumentuose paminėto Svėdasų dvaro data - 1503.

Tačiau man rūpi Vaižganto gimtinė, ten niekada nesu buvęs. Leiskime apie ją pasakoti pačiam Vaižgantui: „Aš esu gimęs Malaišiuose... 1869 metų rugsėjo mėnesio 8 dieną sen. kalendoriaus, Dievo Motinos gimimo dieną, per pat sumą, destis vidudienyje, kada visi žmonės buvo išvažiavę bažnyčion, net ir vaikai buvo tyčia išsiųsti.


J.Tumo-Vaižganto gimtojo Malaišių kaimo gatvė. Autoriaus nuotr.


Aš buvau savo tėvų pagrandėlis, dešimtasis iš eilės ir paskutinysis jų vaikas, atsiradęs po kelerių metų pertraukos, kada jau nebelabai besitikėta mažų...

Tai egzaltuota motina, kai „bobutė“ pasakė berniuką esant, čia pat iškėlus rankas paaukojo jį tarnu Dievui. Giliausiu jausmu, su ašaromis akyse, kaip visados, karštai meldus, kad Dievas malonėtų priimti didžiausią jos auką – pavelytų šiam jos vaikui šv. Mišias laikyti, Majestotą garbinti ir žmonėms tikėjimo, dvasios dalykuose tarnauti...“

„Mūsų kunigėliu“ Vaižgantas tapo nuo kūdikio dienų. Šitaip jį vadindavo jo seserys, o sodžiaus vaikai, kai norėdavo pašiepti, badė pirštais ir kartojo“Tumo kunigėlis, Tumo kunigėlis“.

 „Aš čia gyvenau gamtos padavimų įspūdžiais ir taikių žmonių meile. Tie veiksniai sudarė mano sielą, jais ir tegaliu save išaiškinti. Mano raštų tipai, vietų vardai, aprašymai ir padavimai iš čia semti, ne pramanyti. Sudaryti visai naują, mano nematytą tipą aš nemoku; nemoku nė nebuvusios fabulos įdomiai išvesti. Rašydamas Lietuvos epopėją, aš rašau, tiesą pasakius, jos kroniką; ne visos, tik jos dalies, jos provincijos ar net šeimynos. Tai mano rašymas, stigdamas literatūrinės vertės, niekad nestinga istorinės. Ag visa tai, ką rašau, yra buvę detaliuose, tai galima patikrinti ir dar įdomiau aprašyti“, - „Svėdasiškiuose“ rašo Vaižgantas.

Dabar Malaišiuose – nė gyvos dvasios. Dar stovi kaimo gatvėje kelios trobos, kelios klėtys, bet jau tuščios, užrakintos, apleistos. Pačiame pakraštyje – apsamanojusiu veidu Vaižganto biustas - kažkada čia stovėjusios Anupro ir Barboros Tumų sodybos, Vaižganto gimtinės, vietoje.

Buvome ir visai netoliese esančiame Kunigiškių kaime, kur 1879-1881 m. pradinę mokyklą lankė Juozas Tumas. Dabar dalyje to namo (tik dalyje!) – Vaižganto muziejus. Bet jis buvo užrakintas.

Skriaudžia anykštėnai Vaižgantą. Ir ne tik jie. Visiškai pritariu Vygando Račkaičio minčiai: Vaižgantui irgi reikėtų išleisti albumą, ne prastesnį nei Vienuoliui. Ir paminklo reikėtų ne prastesnio nei Vienuoliui. Bet dar labiau reikėtų Vaižgantą skaityti ir iš jo daug ko mokytis.     

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. gegužės 29 d.