Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 

Vytautas Visockas

„...pilnas gerumo, meilės, atjautos...“


Daug Lietuvoje visuomeninių judėjimų, klubų, draugijų... Visur dalyvauti net ir labai norėdamas nesuspėtum. Pagaliau ne kiekvienas renginys vertas dėmesio, kitame net iš žurnalistinio smalsumo, net iš šalies pastovėti būna tiesiog nemalonu. Visokių dabar „švenčių“, atmintinų dienų - kasdien po kelias. Ateityje, atrodo, bus dar daugiau, grįžęs iš atostogų Seimas jų gali padauginti. Štai neseniai Panevėžys šventė 504-ąjį gimtadienį. Įsimintiniausias, ko gero, šios šventės akcentas – automobilio niokojimas. Pasirodo, yra ir toks klubas – „Bet koks“, kurio paaugliai daužydami, laužydami, spardydami viską, kas pasitaiko po jų kojomis, išlieja susikaupusias neigiamas emocijas. Tą pati savaitgalį Vilniuje, Pilaitėje, buvau pažadintas gerokai po vidurnakčio. Galinėje autobusų stotelėje keli paaugliai, greičiausiai Vilniaus kokio niokotojų klubo nariai, šūkavo, gyvuliškai bliovė, kažką daužė. Gatvė neapšviesta, nesimatė, tačiau ryte jų veiklos pėdsakai buvo akivaizdūs: važiuojamojoje gatvės dalyje mėtėsi sudaužytos cementinės šiukšliadėžės gabalai, šiukšlės. Visokių dabar turime klubų, draugijų.

Visada pagal galimybes stengiuosi nepraleisti Lietuvai pagražinti draugijos renginių. Kai Lietuvoje tiek daug negražių dalykų dedasi, šitos draugijos renginiuose atsigauni, pasijunti šiek tiek pakylėtas, sutaurintas. Tarsi priartėji prie didžiųjų mūsų tautos asmenybių, savo Tėvynę karštai mylėjusių, jos gražios, laimingos ateities kūrimui pasiaukojusių žmonių. Viena iš tokių asmenybių buvo Vaižgantas, pirmasis 1921 metais susikūrusios Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas.

„Vaižgantas, kaip tas evangelinis žibintas, visą gyvenimą degęs ir savo tautą į šviesą ir tiesą kvietęs. Kaip jis mokėjo mylėti visus žmones! Kitas moka mylėti tiktai savo parapiją, savo kaimą, savo šeimą. O jis mylėjo visą tautą ir įvairiausių pasaulėžiūrų asmenyse jis matė deimančiukų. Ar kas gražiai parašė, ar kas gražiai pasielgė, ar kas pasakė – Vaižgantas su didžiausiu entuziazmu viskuo domėjosi, viską girdėjo, viską matė, visiems grožį rodė“ (Stasys Šalkauskis).

Rugpjūčio mėnesį turėjau malonumo su Lietuvai pagražinti draugijos aktyvistais lankytis Vaižganto gimtinėje Malaišiuose, Kunigiškiuose, kur kaimo mokyklėlėje Vaižgantas mokėsi skaityti ir rašyti. Čia įkurtame muziejuje rugpjūčio 18 d. buvo paminėtas šio kultūros židinio dvidešimtmetis.

Vaižganto gimtinėje yra šviesių žmonių, kurie iš paskutiniųjų rūpinasi jo „gimtosiomis vietomis, šio krašto istorinio bei kultūrinio paveldo paminklais, istorinių vietovių, senovės architektūros statinių išsaugojimu bei atkūrimu“. Jie yra įsipareigoję „rūpintis gyventojų dorovės bei patriotiškumo ugdymu, jaunosios kartos auklėjimu, remiantis lietuvių etninės kultūros ir pagarbos žmogui, tautai bei valstybei pavyzdžiais, Vaižganto puoselėtais siekiais, pasitelkiant šeimą, mokyklą, katalikų bažnyčią“. Tie žmonės susibūrę į Vaižgantiečių klubą; jo kai kuriuos tikslus ir uždavinius čia pacitavau..

Per daugiau kaip dvi dešimtis metų daug padaryta, ne tik svėdasiškiams reikšmingų renginių, susitikimų surengta. Čia jau įteiktos (nuo 2002-ųjų) keturios Vaižganto vardo premijos žurnalistams ir rašytojams. Čia nuo 1991-ųjų vyksta „Vaižganto skaitymai“, kuriuose dalyvavo dešimtys rašytojų, aktorių, visuomenės veikėjų.


Šventės dalyviai. Autoriaus nuotrauka

Anaiptol ne paskutinį vaidmenį, saugant Vaižganto atminimą, skleidžiant grožį ir gėrį, kuo taip rūpinosi didysis svėdasiškis, atliko Lietuvai pagražinti draugija, jos skyriai Anykščiuose ir Svėdasuose. Ne kartą „Vaižganto skaitymų“ dalyviai yra talkininkavę Malaišiuose: sodinę medelius, pjovę žolę, tvarkę aplinką. Buvusią Tumų sodybos vietą, kur pastatytas Vaižganto biustas, jie apjuosė iš Malaišių laukų surinktų akmenų tvora.

Tą rugpjūčio 18-ąją Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva teko pabendrauti su gražiais žmonėmis ir kitoje vietoje: šalia Utenos dunksančio Vestuvių kalno papėdėje, prie Klovinių užtvankos. Antrus metus iš eilės čia vyko Lietuvai pagražinti draugijos Utenos skyriaus „Jovarinės šventė – 2007“.

„Graži Lietuva – tai gražus žmogus, pilnas gerumo, meilės, atjautos. Tai darbščios, kūrybingos dvasios, aukštos moralės žmogus, savo fizine ir intelektualine veikla saugantis ir gausinantis grožį gamtoje ir visuomenėje. Nes grožis – tai gėris“, - Lietuvai pagražinti draugijos knygoje „Tėvynės meilės ir grožio keliu“ rašo šios draugijos garbės pirmininkas poetas Justinas Marcinkevičius.


Šventėje dainavo solistas Gediminas Pamakštys. Autoriaus nuotrauka

Tą popietę skambėjo gražios dainos (koncertavo ansamblis „Sudeikių gaida“, Invalidų draugijos Utenos skyriaus folkloro ansamblis, dainavo solistas Gediminas Pamakštys, žavingoms šokėjoms iš Panevėžio grojo pučiamųjų orkestras „Garsas“). Buvo ir motociklų burzgimo (šventėje dalyvavo jaunieji Utenos rokeriai), ir net kurtinančių virš medžių viršūnių lėktuvo skrydžių, kad net Klovinių užtvankos vanduo suribuliuodavo; buvo įvairių žaidimų, atrakcionų. Ragavome uteniškio žvejo Valerijaus Kanopos ypatingai skanios žuvienės, o iš kareiviško katilo Vilniaus didžiosios kovos apygardos aštuntos rinktinės savanorės Irena Eigėlienė ir Zina Baukienė visus vaišino gardžia grikių koše ir arbata. Ir aš ten buvau, ir košės valgiau, ir arbatos gėriau... Nebuvo čia girtų, apspangusių - daugelio renginių to didžiulio minuso,  neretai niekais paverčiančio gražiausius norus ir geriausius ketinimus.


Publicistas, politologas, kelių knygų autorius Vilius Bražėnas. Autoriaus nuotrauka

Ar reikia Lietuvą gražinti? Lietuva labai graži. Daug pasaulio mačiau, daug kur buvau, todėl, patikėkite, žinau, ką sakau: šalies, gražesnės už Lietuvą, pasaulyje nėra. Tai ne mano žodžiai, šitaip kalbėjo dešimtą dešimtį Lietuvą garbinantis publicistas, politologas, kelių knygų autorius Vilius Bražėnas. Kaip visada – emocingas, šmaikštus, sąmojingas. Gal pabijojęs būti neteisingai suprastas, jis vis dėlto neužmiršo pasakyti, kad Lietuvoje gražinti yra ką. Nemokame be butelio bendrauti, linksmintis. Dažnai piktinamės dėl pasitaikančių negerovių, bet patys nė piršto nepajudiname, kad jų nebūtų. Kaip tikras džentelmenas, jis labai gyrė moteris, kurias jis gerbiąs už darbštumą. Moterys darbštesnės už vyrus. Jeigu nori ką sužinoti, kvieskis vyrą, jeigu nori ką padaryti, kvieskis moterį. Reikia pagaliau sustabdyti Lietuvos teršimą, reikia eiti į mokyklas. Lietuvą pagražinti pirmiausia reikia dvasiškai; lietuviams trūksta patriotiškumo.Iš Suginčių kilęs Vilius Bražėnas nemažai priekaištavo inteligentijai, intelektualams, kurie, kaip kokie vištgaidžiai – nei gieda, nei kiaušinius deda.


Šventės organizatoriai ir dalyviai.
Autoriaus nuotrauka

Gražiai, prasmingai tą nuostabią vasaros pabaigos dieną, kai danguje ir ramiame ežero vandenyje lėtai plaukiojo kamuoliniai debesys, susirinkusiems kalbėjo ir Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis, ir šios draugijos Utenos skyriaus pirmininkė Danutė Eidukynienė, ir jos pavaduotojas, svarbiausias šio ir kitų renginių Utenoje organizatorius Juozas Drobelis.

Buvo pagerbti, apdovanoti Utenos krašto žmonės, kurie darbais gražina Lietuvą: už Tėvynės meilės, gėrio, grožio idėjų puoselėjimą, visuomenės kultūros ugdymą ir pavyzdingą sodybos aplinkos tvarkymą. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas rankas spaudė Genovaitei ir Petrui Pošiūnams, Jolantai ir Algiui Čepelėms, Gitanai ir Egidijui Petrauskams... Be tautinių juostų, Utenoje gyvenančio poeto ir dailininko sukurtų darbų (kai kurie jo eklibriai žinomi ir didžiai vertinami pasaulyje) namo negrįžo ir vilniečiai. Ypač gražai pamylėtas buvo energingasis žilagalvis Vilius Bražėnas. Tą vakarą daugelį jis tiesiog nustebino dar vienu savo talentu. Apie tą jo talentą žinojęs draugijos fotografas Vytautas Ylevičius nenurimo, kol Vilius Bražėnas, tarsi koks operos tenoras, padainavo kelias populiarias arijas. O mes stebimės, kad tik aštuntą dešimtį pradėjęs Virgilijus Noreika dar tebeturi puikų balsą!

Į Vilnių grįžome vėlai vakare. Pavargę, kupini įspūdžių, bet laimingi. Ne kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro tenka bendrauti tik su gražiais žmonėmis. Deja, Lietuvoje ne visi keliai rožėmis kloti.

Lietuvai pagražinti draugijai darbų pakaks ilgam, tas tiesa, nes, poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais tariant, graži Lietuva -  tai gražus žmogus, pilnas gerumo, meilės, atjautos. O šių žmogiškųjų savybių Lietuvoje nėra per daug. Tą dieną ne vieną kartą viešuose ir privačiuose pokalbiuose buvo minimas nepriklausomybės sąlygomis augantis Lietuvos jaunimas, ta jo dalis, kuri žiauriai „kariauja“ keliuose, kuri laužo,smurtauja, girtauja... Kuo visa tai basigsis? Su tokiais jaunais žmonėmis Lietuvai pagražinti draugijai reikės ieškoti  kontaktų, auklėti juos, tik ne pataikaujant, ne nuolaidžiaujant, kaip neretai matome. Verkiant reikia skubiai taisyti švietimo, kultūros, socialinės politikos klaidas.         


 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. balandžio 25 d.