Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Vytautas VISOCKAS

Ugnis mus vienija


Vakar buvo Baltų vienybės diena. Tikiuosi, kad ji buvo graži ir prasminga visoje Lietuvoje, visoje Latvijoje. Tikiuosi, kad Lietuvoje ant piliakalnių, žymiausiose istorinėse vietose šią šventės dieną liepsnojo laužai, buvo dainuojamos dainos, šlovinami tautos didvyriai.

Kalba poetas Justinas Marcinkevičius

Kalba poetas Justinas Marcinkevičius

Man Baltų vienybės diena baigėsi žymiausioje Lietuvos vietoje – ant Gedimino piliakalnio, šalia pilies bokšto, šalia Neries ir Vilnelės: gaudžiančio, žiburiuojančio  Vilniaus širdyje. Buvo labai šilta ir jauku ne tik nuo nedidelio laužo, kurį uždegė vyriausiasis iš susirinkusiųjų – Vilius Bražėnas. Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis jį pristatė kaip Smetonos laikų skautą, Vaižganto, Vydūno amžininką, o juokais - kaip žmogų, 1922 metais Maskvos Raudonojoje aikštėje mačiusį gyvą Leniną.

Žmonių susirinko nedaug, užtat beveik vien neeilinės asmenybės. Juozas Dingelis ilgai vardijo jų pavardes. Prie vienybės laužo dainavo, kalbėjo jau minėtasis politologas, publicistas Vilius Bražėnas, poetas Justinas Marcinkevičius, Lietuvos moterų lygos pirmininkė prof. Ona Voverienė, buvęs ir esamasis disidentas Petras Cizikas, alpinistas Vladas Vitkauskas, Keliautojų sąjungos pirmininkas Algimantas Jucevičius, Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila...

Kalba Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis

Kalba Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis

Danguje švietė rugsėjo žvaigždės, nuo piliakalnio papėdės girdėjosi pagoniškos melodijos, kažkur paupy dainavo nuostabioji Veronika Pavilionienė, o prie liepsnojančio laužo kalbėjo didžiausias, įtakingiausias mūsų laikų poetas Justinas Marcinkevičius: 

„Jeigu aš teisingai suprantu, tai Baltų vienybės diena pasirinkta diena, kuri baltų tautų istorijoj ženklina pirmąją reikšmingą baltų pergalę prieš Kalavijuočių ordiną – 1236-uosius metus. Iš tikrųjų tai buvo ne vienos kurios genties, ne vienos kurios nors giminės pergalė. Tai buvo visų to meto jau susivienijusių žmonių vaisius ir rezultatas.

Šiandien ir kosminė šventė, t.y. rudens lygiadienis, didysis virsmas, kurį nuo senų senovės žmonės jautė, savotiškai ženklino ir šventė. Prie ugnies burdavosi žmonės, prie ugnies glaudėsi šeima, prie ugnies glaudėsi bendruomenė, senoji bendruomenė. Prie ugnies šiandien glaudžiamės ir mes. Glaudžiamės, kad sušiltumėm, kad pamatytumėm vienas kitą, kad pažiūrėtumėm vienas kitam į akis, kad paimtumėm už rankos kitą. Tai, man atrodo, švenčiausia, šviesiausia ir aukščiausia ugnies paskirtis. Ji ir gina, ji ir globoja, ji ir augina žmogų, augina visuomenę“... Paskui poetas perskaitė savo eilėraštį „Mes“.

Kalba vyriausias skautas Vilius Bražėnas

Kalba vyriausias skautas Vilius Bražėnas

Prie upės skamba pagoniška melodija, piliakalnio papėdėje iš garsiakalbio sklinda nuostabiosios Veronikos Pavilonienės balsas, o garbusis Vilius Bražėnas pasakoja:

„Pasitaiko neįmanomų dalykų. Štai aš kažkada buvau nuklydęs toli nuo tėvynės. Tada atrodė neįmanoma iš arti pamatyti šį piliakalnį, šią pilį. Ir štai aš stoviu čia šitoj nuostabioj draugijoj, šalia pilies bokšto... Sesės ir broliai, kažkada neįmanomas dalykas – Lietuvos nepriklausomybė – užtruko ilgiau, bet atėjo daug greičiau, negu tikėjomės. Už tai dėkokime didvyriams, dėkokime Viešpačiui, kuris leido įvykti stebuklui. Žmonių rankomis, žnonių krauju, ašaromis pasiekta nepriklausomybė.

Kažkada kuoruose degė laužai, įspėdami kaimynines pilis apie artėjantį priešą. Šiandien dega laužai, kurie primena, kad kova nebaigta, nes yra tautos, tikėjimo, tautos garbės  priešų. Stalinas yra sakęs: jeigu mums pavyks sunaikinti bent vienos generacijos tautos pasididžiavimą savimi, jeigu sunaikinsime patriotizmą, mes būsime nužudę tautą. Šiandien svarbiausia kovoti už tautos gyvybę. Į ją kėsinamasi ir iš Rytų, ir iš Vakarų. Ir Lietuvoje kelia galvą kosmopolitai. Turime habilituotų runkelių, kurie niekina mūsų istoriją. Norėčiau paraginti būsimuosius ir esamuosius inžinierius: sukonstruokite ir pastatykite kosminį laivą, susodinkite į jį visus kosmopolitus ir išsiųskite juos į jų tėvynę Kosmosą.

Šiandien, kai stoviu prie šio laužo, patikėkite, man dreba širdis. Kaip girdėjome iš mūsų didžiojo poeto, ugnis mus vienija. Tegul ji mus vienija ne snauduliui, o darbui, veiklai. Veikime kiekviename būrelyje, kiekviename miestelyje, tegul liepsnoja tautos didybės aukuro laužai, tegul pakyla tautos dvasia. Po kiekvieno renginio būkime pasiryžę vykdyti, tęsti žuvusiųjų didvyrių darbus. Atlikime savo pareigą tėvynei. Vienas Amerikos dvasininkas ragino: „dirbk, tarsi viskas priklausytų nuo tavęs, ir melskis, tarsi viskas priklausytų nuo Dievo“.

Kalba prof. Ona Voverienė

Kalba prof. Ona Voverienė

Buvo gera suvokti, kad esi iškiliausioje Lietuvos vietoje, kur tiek daug istorijos! Visi vakar, ant Gedimino kalno laužui liepsnojant, skambant Maironio „Lietuva brangi“, jautėme ryšį su didinga praeitimi, lietuviais norėjome būti ne tik šiandien, dabar, bet ir ateityje. Apie tai kalbėjo ir prof. Ona Voverienė. Be kita ko, ji sakė:

„Šventoji piliakalnio ugnie, ačiū tau, kad padedi iki šiol išsaugoti lietuvybės kibirkštėlę, kad ta kibirkštėlė ne visoj Lietuvoj užgesusi. Ačiū, kad padedi išsaugoti mūsų šventą kalbą, mūsų istoriją. Ir toliau ją saugok ir gink. Šventoji piliakalnio ugnie, duok mums stiprybės, valios įveikti negandas ir užbaigti mūsų kovą, kad tautos dvasia atgimtų, kad pagaliau pradėtume kurti tikrą laisvą Lietuvą. Padėk mums išsivaduoti iš dvasios okupacijos. Šventoji ugnie, pakilk nuo žemės ir pavirsk žaibu, galinčiu įveikti juodą negandą, tamsiu debesiu apgaubusią Lietuvos padangę. Padaryk mus laisvus ir kūrybingus“.

Kalba Petras Cizikas

Kalba Petras Cizikas

Apie ryšį su tautos praeitimi, apie ryšius su broliais latviais vakar ant Gedimino kalno kalbėjo Gintaras Songaila. Jis priekaištavo valdžiai, kuri neskiria pakankamo dėmesio archeologiniams piliakalnių tyrinėjimams, konkrečiai, Pilaitės piliakalniui.

Petras Cizikas prisiminė 1997-ųjų metų liepos 16 dieną. Keturnaujienoje, dalyvaujant kunigams, vienuoliams buvo atvežta žemės nuo Gedimino kalno, nuo Karaliaučiaus katedros, iš Agluonos (Latvija), iš Gudijos nuo pasienio, iš Lenkijos dabartinės teritorijos, nuo Lietuvos žemės Eglinės piliakalnio. Įvyko simbolinis lietuviškų žemių sujungimo aktas. Anksti ryte grįžome jausdami neeilinį pakilimą, kuris liudijo akto tikrumą, - sakė Petras Cizikas.

2007 metų rugsėjo 23 diena

www.slaptai.lt

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. gegužės 12 d.