Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 



Vytautas Visockas

Kazio Germano pamoka Kriūkuose



Šį rudenį Mokytojo dieną Kriūkuose įvyko kultūros istorijos pamoka. Joje dalyvavo daug įvairaus amžiaus, įvairiausio išsilavinimo, iš įvairių Lietuvos vietovių, net iš Amerikos suvažiavusių žmonių. Kriūkų, Gerdžiūnų mokiniai, universitetus, akademijas baigę vyrai ir moterys, dainininkai ir teatro aktoriai, kauniečiai ir vilniečiai, marijampoliečiai ir panevėžiečiai, nekalbant jau apie vietinius Šakių rajono gyventojus.

Tai kultūros istorijos pamokai vadovavo, ją vedė kultūros istorikas Albinas Vaičiūnas, Sūduvos šviesuolis iš Vilniaus. Pamoka truko pusdienį, o rengėsi jis jai kelerius metus. Kad rugsėjo mėn. 5 d. rinksimės į Kriūkus, aš žinojau jau vasarą, žinojau, kad iš Amerikos atvyks žymaus Lietuvos visuomenės veikėjo, Nepriklausomybės kovų savanorio, Lietuvos kariuomenės karininko, Švietimo ministerijos departamento direktoriaus, susisiekimo ministro, Šaulių ir Tautininkų sąjungos nario, spaudos bendradarbio Kazio Germano vaikai ir vaikaičiai, giminės iš įvairių Lietuvos vietų.


Germanai su Kriūkų šauliais. Autoriaus nuotrauka


Taip, Mokytojo dieną Kriūkuose įvykusi kultūros istorijos pamoka – tai Kazio Germano, turėjusio tiek daug įvairiausių titulų, pareigų 110-ųjų gimimo metinių minėjimas. Vienos iš ryškių, šviesių tarpukario Lietuvos asmenybių prikėlimas iš užmaršties, iš sąmoningo nutylėjimo.

 Albinas Vaičiūnas papasakojo, kad būsimasis ministras gimė 1897 m. spalio 9 dieną Kriūkų seniūnijoje, Šakių rajone. Pagal tuometinį teritorinį suskirstymą - Svetošino valsčiuje, Vladislavovo (Naumiesčio) apskrityje, Suvalkų gubernijoje. Tėvas Andrius buvo Svetošino dvaro miško girininkas. Artimiausia pradžios mokykla buvo Eiciūnų kaime, dažnai vadinama „Dumčiaus akademija“. Tikslių diuomenų nėra, tačiau A.Vaičiūnas mano, kad šioje „akademijoje“ Kaziukas ir gavo pirmąsias rašto, mokslo ir kultūros žinias. Mat tais pačiais 1897 metais  gimęs Amerikos lietuviams gerai pažįstamas būsimasis poetas, dainininkas ir notaras Pranas Lembertas mokėsi Eiciūnų mokykloje. Beje, lygiai po savaitės šioje mokykloje įvyko ir jo 110-ųjų gimimo metinių minėjimas, bet man jame dalyvauti neteko.

Apie K.Germano gyvenimą ir nuveiktus darbus kalbėjo ne tik A.Vaičiūnas, bet ir jo sūnus Vytautas, vaikaitis Vidas, Susisiekimo ministerijos departamento direktorius Vaclovas Narbutas, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė ir kt.

Vaikinuko iš miško sargo trobelės, kaip sakė Vytautas Germanas, vaikystė turėjo būti labai sunki, tačiau sunkumai jį tik užgrūdino likimo skirtiems būsimiesiems išbandymams, einant vingiuotu, sudėtingu, bet labai garbingu gyvenimo keliu. Pirmiausia tas kelias nuvingiavo į Kauną, „Saulės“ mokytojų kursus. Bet Pirmasis pasaulinis karas su „Saulės“ moksleiviais nubloškė į Vilnių. Iš čia, kaip ir daugelis lietuvių inteligentų, K.Germanas pasitraukė į Rusijos gilumą. Tulos gubernijos mieste Veneve jis įstojo į ten evakuotą Panevėžio realinę mokyklą ir labai gerai mokėsi. Ją baigęs 1918 metais grįžo į Lietuvą ir savanoriu ėjo ginti Tėvynės. Ir kariavo, ir mokėsi karo mokykloje, tapo karininku. Nuo 1920 metų vasario iki gruodžio mėnesio jis dalyvavo karo veiksmuose daugiausia su lenkais Trakų, Seinų, Daugpilio frontuose.


Kazio Germano palikuonys Kriūkų mokyklos kieme.
 Autoriaus nuotrauka
1922 m. K.Germanas įstoja į tais pačiais metais įsteigtą nepriklausomos Lietuvos universitetą , tačiau netrukus studijas teko laikinai nutraukti: prasidėjo Klaipėdos išvadavimo įvykiai, kuriuose jis, kaip Tėvynės patriotas, negalėjo nedalyvauti. Studijuodamas K.Germanas aktyviai veikė „Neo-Lithuania“ studentų korporacijoje, o baigęs studijas 1924 metais įstojo į kitą patriotinę organizaciją – tapo Lietuvos šaulių sąjungos nariu, priklausė Lietuvos atsargos karininkų sąjungai,  Tautininkų sąjungai.

1929 m. K.Germanas ir Irena Butkevičiūtė, baigę universitetą, kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto palaiminti sukūrė šeimą. Tais pačiais metais persikėlė į Panevėžį ir aštuonerius metus dirbo apskrities techniku, o nuo 1931 metų – apskrities vyriausiuoju inžinieriumi.

Apie šį K.Germano gyvenimo etapą plačiau pasakojo Panevėžio bibliotekos direktorė Rima...  Į Aukštaitijos krašto ūkį, ekonomiką, kultūrą K.Germanas įnešė nemažą indėlį. Projektavo ir rūpinosi mokyklų, ligoninių, tiltų statyba, kelių tiesimu. Bibliotekos direktorė A.Vaičiūnui ir Kriūkų mokyklos muziejui perdavė įvairių dokumentų kopijas, tekstus iš knygų ir periodinių leidinių, vienaip arba kitaip susijusių su K.Germanu. Minėjimo dalyviai galėjo susipažinti su enciklopediniais leidiniais, albumais, kuriuose rašoma apie šią Lietuvos visuomenei dar mažai pažįstamą asmenybę.

Kai važiuojame Vilniaus – Klaipėdos automagistrale, retai pagalvojame, kad nuo Kauno jūros link lekiame prieš karą nutiestu Žemaičių plentu, žinoma, pertvarkytu, pritaikytu nūdienos poreikiams, palaidotu po asfalto sluoksniu. Susisiekimo ministerijos departamento direktorius Vaclovas Narbutas plačiau papasakojo apie Lietuvos kelius K.Germano laikais, apie šio ir kitų to meto inžinierių sugebėjimus projektuoti, įvertinti ekonominę situaciją, organizuoti darbus. Tada aukštąsias mokyklas baigusiems  specialistams nereikėdavo mėnesių mėnesiais „apšilti“, kaip dabar dažniausiai esti, jie iškart sugebėdavo atsidurti „savo vietoje“.Toks buvo ir K.Germanas.

Beje, jam teko pasirašyti Žemaičių plento priėmimo aktą. Tai įvyko 1939 metų liepos 9 d., nors plentas buvo baigtas 1938-aisiais. Nuotraukose užfiksuoti prezidento, kitų aukštų pareigūnų veidai nėra labai linksmi, nors atliktas didžiulis darbas: su kastuvais, su akmenskaldžių kūjais, su karučiais ir arkliukais, be ekskavatorių, kaip dabar. Pasak departamento direktoriaus, Susisiekimo ministras K.Germanas jau tada nujautė, suprato, kad Lietuvai ateina naujas lemtingų išbandymų laikotarpis.

Ir Lietuvai, ir jam pačiam. A.Vaičiūnas, taip pat K.Germano sūnus Vytautas mums papasakojo, kokius išbandymus teko patirti Germanų šeimai Lietuvą okupavus bolševikinei Rusijai. Tuo metu K.Germanas dirbo Švietimo ministerijoje, vėl vadovavo Specialiojo mokslo departamentui.

Okupacinei valdžiai buvęs ministras, tautininkas ir šaulys buvo nepageidaujamas ir pavojingas. 1940 m. liepos 13 dieną jis atsidūrė Kauno sunkiųjų darbų kalėjime. Teisė „už aktyvų talkininkavimą prieš revoliucinį judėjimą“, nuteisė kalėti aštuonerius metusVladivostoko šiaurės rytų lageriuose. Tačiau išvežti nesuspėjo, patiems teko sprukti nuo Lietuvą okupavusių vokiečių.

Karui baigiantis K.Germanas su Lietuva atsisveikino visiems laikams. Austrijoje pasivijęs žmoną su vaikais, pasak sūnaus Vytauto, jis su šeima persikraustė į steigiamą pabėgėlių stovyklą Kircheim unter Teck miestelyje netoli Štutgarto, amerikiečių okupuotoje zonoje, paskui dar į vieną, didesnę stovyklą. Schwaebisch Gmind veikė lietuvių mokyklos, 8 klasių gimnazija, vyko aktyvus patriotinis lietuviškas judėjimas. Tada dar tikėta, kad kelias į Tėvynę uždarytas laikinai, tačiau, viltims išblėsus, teko vykti į tolimąją Čikagą. Tai įvyko 1949 metų rugpjūčio 4 dieną JAV karinio transporto laivu „General Ballou“.

Šis K.Germano ir jo šeimos gyvenimo laikotarpis „Draugo“ skaitytojams veikiausiai žinomas, nes, kaip pasakojo Vytautas Germanas, tėvas dalyvavo vietinės lietuvių bendruomenės veikloje, Čikagos panevėžiečių klube. Skaitydavo pranešimus Vasario 16-osios proga, rašė į Amerikos lietuvių spaudą, bendradarbiavo leidžiant „Lietuvių enciklopediją“, į kurią pateko ir jis pats.


Savo rašinį apie senelį skaito Vidas Germanas. Autoriaus nuotrauka
Mus, susirinkusius į K.Germano 110-ųjų gimimo metinių minėjimą, labai maloniai nustebino ir sujaudino jo vaikaičio Vido  pasakojimas apie senelį. Šis jaunas vyras, gimęs toli nuo motinos ir tėvo tėvynės, už jūrų marių, gražiai kalba ir skaito lietuviškai! Aš turiu jo pasakojimo tekstą, surinktą kompiuteriu, su šratinuku prirašytais taškais,  nosinėmis ir varnelėmis, todėl juo pasinaudosiu. Čia parašyta, kaip 1958 m. gimęs pirmasis K.Germano anūkas Saulius, geologas, senelio prižiūrimas, mokėsi žvejoti ramioje Fox upėje į vakarus nuo Čikagos. Jis iki šiol labai mėgsta žuvauti šiaurės Kalifornijos upėse ir ežeruose, tai lyg antra profesija, tačiau pagautas žuvis paleidžia, palinkėdamas joms sėkmės, nes taip išmokė senelis. Antrąjį vaikaitį Jurį K.Germanas  bandė sudominti numizmatika, klasikine muzika, bet vaikas mėgo piešti, klijuoti lėktuvų modelius, skaityti. Senelis paleisdavo seną senutėlį prisukamą patefoną, uždėdavo Betchoveno, Čaikovskio plokštelę ir būsimajam organinės chemijos daktarui, gydytojui dermatologui aiškindavo šių kompozitorių kūrybos skirtumus. Abu kompozitorius mėgstu ir šiandien, prisimena Juris, nors tada, skambant muzikai, svajodavau kuo greičiau ištrūkti į lauką.

K.Germanas neskyrė daug dėmesio drabužiams, vaikaičius grūdino, siekė, kad jie būtų tvirti, drąsūs, ištvermingi, nelepindavo, mokė vyriškų žaidimų.


Renginio organizatoriai. Autoriaus nuotrauka
Senelio namuose būdavo tvarka, prisimena trečiasis vaikaitis, kompiuterių programuotojas Vidas, gimęs 1964-aisiais. Visi vakare 9 val. eina miegoti, o ryte 7 val keliasi. Lauke dar tamsu, o virtuvėje jau švilpia virdulys, aidi Stasio Šimkaus daina „Kur bakūžė samanota“. Taip senelis visai šeimai pranešdavo, kad prasideda nauja diena. Jis pyko, jeigu mes, vaikai, užuot mokęsi, sutūpdavome prie televizoriaus. Bet kartą jį ir patį buvo užvaldžiusi televizija. Kai įvyko Watergate skandalas ir buvo transliuojama jo eiga, senelis Kazimieras anūkui liepė sekti įvykius ir įsidėmėti, jog ir prezidentas teisės požiūriu yra lygus su visais. Beje, minėjimo rengėjai žinojo, kokias lietuviškas dainas K.Germanas mėgo, todėl Filharmonijos ir Operos solistė Aušra Liutkutė padainavo S.Šimkaus „Kur bakūžė samanota“.

Dar įdomus faktas iš anūko atsiminimų. Kartą senelis grįžo namo linksmas, pasakojo, kad Vasario 16-osios proga sakė kalbą. Prieš minėjimą, žinoma, išgėrė kraujagysles plečiančių vaistų. Bekalbant oratorių išmušė prakaitas, įkaito skruostai. Paskui minėjimo rengėjai sveikino, gyrė už tokią iki išraudimo pasakytą patriotinę kalbą. Artimieji nežinojo, kad tos piliulės, apie kurias jis šeimai nieko nesakė, gydytojo buvo paskitros stabdyti rimtos ligos progresavimą.

Prie mūsų namo auga gluosnis, išaugęs iš senelio medžio šakos. Šį didžiulį medį išauginusi šaka yra pirmtako tęsinys, taip kaip ir mes visi trys esame senelio Kazimiero Germano palikuonys, - salei karštai plojant užbaigė savo pasakojimą Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjo anūkas Vidas.

K.Germano 110-ųjų gimimo metinių minėjime patyrėme daug kitų teigiamų emocijų. Labai gražiai, labai gražių dainų padainavo ne tik jau minėtoji solistė Aušra Liutkutė (jai akomponavo Lina Giedraitytė), bet ir Kriūkų, Gerdžiūnų moksleiviai (mokytojos Rita Čebanauskienė, Bronelė Bajoriūnaitė). Man ypač buvo malonu, kad visi dainavo tik lietuviškai. Šiais laikais Lietuvoje dažniausiai būna atvirkščiai: vienas kitas lietuviškai atliekamas kūrinys angliškų tekstų jūroje. Niekinti savo kalbą – dabar gero tono ženklas. Tačiau ne Kriūkuose, ne kultūros istoriko A.Vaičiūno kruopsčiai surengtuose minėjimuose.

Tautinio pasididžiavimo, dvasinės stiprybės perliukų Kriūkų mokyklos salėje pažėrė ir aktorius Tomas Vaisieta, perskaitęs kompoziciją iš Kotrynos Grigaitytės, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus ir kitų poetų kūrybos. Buvome sužavėti ir jo atliekamomis negirdėtomis lietuvių liaudies dainomis.

 Stebėjomės turtingu mokyklos muziejumi (vedėja ir kudirkaičių vadovė Danutė Valuckienė), kuriame daug ne tik K.Germano, bet ir kitų šio krašto asmenybių, Sūduvos kultūros pėdsakų. Tą dieną jį praturtino neseniai išleistas žinomo fotomenininko Vytauto Ylevičiaus albumas „Manoji Lietuva“, kurį mokyklai padovanojo pats autorius, kitos dovanos mokyklai.  

Rugsėjo mėn. 5 d. Kriūkuose buvo įsteigtas Lietuvai pagražinti draugijos skyrius. 




 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. balandžio 25 d.