Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 
   

Vytautas Visockas

Prie skaidriosios Merkio upės...

Man regis, kad šįmet Vasaro 16-ąją Lietuva šventė gražiau, plačiau, nei iki šiol. Nežinau, gal tokį įspūdį įpiršo televizija, prieš gerą savaitę reklamuodama būsimus renginius? Gal negera nuojauta, kad bręsta lemtingi įvykiai, ir ta nuojauta skatina branginti tai, ką turime vertingiausio – Nepriklausomybę, Laisvę. Vienoje šventinėje televizijos laidoje Lietuvos ateitimi susirūpinę vyrai kalbėjo, kad nepriklausomybė ir laisvė – artimos, bet netapačios sąvokos. Ir nepriklausomybės, ir laisvės turime ne pre daug, bet ir tuo, ką turime, dažnai nemokame naudotis.

Vilniuje, žinoma, Vasario 16-osios 90-mečio buvo daug, ir tai suprantama. Čia ir prezidentai, ir prabangūs priėmimai, įspūdingi koncertai, kuriuose, tiesą sakant, galėjo dalyvauti visa Lietuva, susėdusi prie televizorių ekranų. Kambaryje dar geriau matyti, dar geriau girdėti, ir nešalta. Taigi, o kaip buvo visoje Lietuvoje? Ar klausėsi ir žiūrėjo, ar šventė savo namuose, savo mieste ar kaime?

Paskambino bičiulis iš Anykščių, pasveikino. Iš kur jis žino, kad Vasario 16-ąją švenčia tik 16 proc. Lietuvos gyventojų? Kaip švenčia? – klausiu. - Geria? Jeigu švenčia tie, kurie geria, tai procentas žymiai žymiai didesnis, tuo galima neabejoti.

Lietuvai pagražinti draugijos pakviestas važiuoju ten, kur Vasario 16-osios Nepriklausomybės iš to 90-mečio buvo žymiai mažiau, negu kitose Lietuvos vietose, kur iš esmės ji atkurta tik 1990 metų kovo 11-ąją! O ir tai: dažnas lietuvis pasakytų – anokia čia nepriklausomybė lenkų valdomoje pietryčių Lietuvoje!

Reikia paaiškinti: Vasario 16-osios 90-mečio švęsti važiuojame į Turgelius, į Turgelių vidurinę mokyklą, lietuvišką, esančią „tarp siūbuojančių pušynų, tarp žaliuojančių miškų, prie skaidriosios Merkio upės“ (eilutės iš šios mokyklos himno). Nuo savęs dar galėčiau pridėti, kad Turgeliai įsikūrę


Lietuviškoji Turgelių vidurinė mokykla. 
Autoriaus nuotr.

tik už 2,5 km nuo Merkinės dvaro, Merkinės kaimo, garsiosios Pavlovo respublikos, daugiau kaip prieš 200 metų įkurtos kunigo ir dvarininko Povilo Ksavero Bžostovskio. Ne šio rašinio tikslas pasakoti apie tuos tolimus laikus, tikiuosi, kad Turgelių vidurinės mokyklos mokiniams tai ne naujiena, jie ten buvo, jie žino. Be abejo, jie žino, kad jų gimtieji Turgeliai 1920-1939 m. buvo lenkų valdžioje ir apie Vasario 16-osios Nepriklausomybę jų seneliai galėjo tik pasvajoti. Nepasidomėjau, ar tuo okupaciniu laikotarpiu lenkų valdžia draudė švęsti Nepriklausomybės šventę, kaip ji buvo draudžiama iki 1988-ųjų visoje sovietų Lietuvoje. Nesusiprotėjau paklausti Turgelių moksleivių.
 
- Reikia juos palaikyti, paremti, - automobilyje, artėjant prie kelionės tikslo, garsiai kalba Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis.
- Mes vis į ten, kur ir be mūsų paramos reikalai geri, - sako fotografas Vytautas Ylevičius. – Reikia į tokias vietas, kaip Turgeliai, Šalčininkai, o jos čia pat, prie Vilniaus...
Visiems aišku, ką ir vienas, ir kitas turi omenyje, todėl aš garsiai sakau:
- Ar daug pasaulyje valstybių, kur reikia nemažų pastangų, kad kai kuriose jų teritorijose neišnyktų, nebūtų skriaudžiami pagrindinės tautos gyventojai?! Viena iš tokių valstybių – Lietuva.

Ar viena iš tokių Lietuvos vietų – Turgeliai? Šito aš dar nežinau, todėl labai įdomu, todėl ir važiuoju čia švęsti Vasario 16-osios 90-mečio.

Iš anksto galiu pasakyti: per tas kelias valandas, praleistas Turgeliuose, nieko blogo, nieko smerktino, nieko antilietuviško (taip pat ir antilenkiško) nepastebėjau. Ir tas ne tik mane - mus visus, atvykusius iš Vilniaus, maloniai nuteikė. Buvome lietuviškosios Turgelių vidurinės mokyklos svečiai, bet renginyje aktyviai dalyvavo ir lenkiškoji mokykla. Ne visur, ne visada taip būna. Vyresniųjų klasių mokiniai scenoje pasikeisdami gražiai lietuviškai primena svarbiausius istorinius įvykius, susijusius su Lietuvos valstybės atkūrimu. Gražiai lietuviškai, bet su vos vos juntamu akcentu. Mokyklos direktorė Aušra Voverienė man paaiškino: jie yra lenkiškosios mokyklos mokiniai, vienas  - net seniūno Voicecho Jurgelevičiaus sūnus. Tada viskas aišku! Šie Lietuvos piliečiai, užkalbinti lietuviškai, neprabils lenkiškai arba rusiškai, kaip būdavo (kaip dar pasitaiko ir dabar) anais „gerais“ laikais Vilniaus, Šalčininkų, Trakų ... rajonuose.

Fotomenininkas Vytautas Ylevičius su moksleiviais prie savo fotografijų ekspozicijos. Autoriaus nuotr.

Pirmasis apie kartu gyvenančių tautų draugystę prabilo, kaip ir dera, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis. Moksleiviams jis linkėjo mylėti, puoselėti savo gimtinę, Tėvynę Lietuvą; tautybė niekada neturėtų būti nesantaikos, nesutarimų priežastis. Lietuviškajai mokyklai jis padovanojo fotomenininko Vytauto Ylevičiaus albumą „Manoji Lietuva“. Įspūdingiausių šio albumo nuotraukų ekspoziciją mokykloje jau buvome atidarę, dalyvaujant nuotraukų autoriui. Šiame kultūriniame renginyje dalyvavo ir nuostabusis lietuviškos poezijos skaitovas, aktorius Tomas Vaisieta, kiti svečiai iš Vilniaus.

Lietuvai pagražinti draugijos pirmininko pradėtą tautų draugystės temą pratęsė žinomas fotografas Liudas Verbliugevičius. Jis ne tik įdomiai papasakojo, kaip tolimoje praeityje lietuviai ir lenkai šiose vietose narsiai kovojo su totoriais, bet ir padovanojo kompaktinį diską su pusantro šimto gamtos vaizdų iš įvairių Lietuvos vietų, ragino išsirinkti tris labiausiai patikusius, kurie galėtų papuošti naujos, labai gražiai prižiūrimos mokyklos sienas.

Vilniaus Vytautų klubo vardu Vasario 16-osios 90-mečio proga mokyklai įteikiau Vytauto Didžiojo portretą. Tokie portretai artimiausiu metu bus įteikti visoms (apie pusantro tūkstančio) Lietuvos mokykloms, jie kabos ir visuose kariniuose daliniuose. Vilniaus Vytautų klubas siekia, kad Senuosiuose Trakuose būtų pastatytas obeliskas čia gimusiam Vytautui Didžiajam. Statybinė medžiaga – iš visos Lietuvos, ypač iš vietų, susijusių su šios iškiliausios istorinės asmenybės vardu, suvežti akmenys. Kas, jeigu ne moksleiviai, kurių mokyklose kabos Vytauto Didžiojo portretas, labai nesunkiai galėtų sukrauti didžiulę šūsnį riedulių – po vieną, po kelis, po keliolika! Vilniaus Vytautai tikisi, kad ir Turgelių moksleiviai, vykdami į ekskursiją, nepamirš šio raginimo. Iškiltų įspūdingas, labai prasmingas ir labai pigus paminklas Lietuvos tūkstantmečiui. Jis būtų pastatytas jau paskutinės XX amžiaus Lietuvos Nepriklausomybės laikais gimusios kartos rankomis. Kaip gražiai pasakė Turgelių seniūnas Voicechas Jurgelevičius: „Kad daugiau nebūtų naujų Nepriklausomybės atkūrimo švenčių!“

Negaliu susilaikyti nepacitavęs gražiame Vasario 16-osios 90-mečio minėjime Turgelių kultūros namuose kalbėjusios Turgelių vidurinės mokyklos direktorės Aušros Voverienės:
„Mes visi gyvename unikalioje valstybėje, kokios nėra visoje Europoje. Nėra tokios ne todėl, kad ji Motina Tėvynė, be kurios mes būtume niekas, jei išvis būtume, bet todėl, kad per visą XX amžių net tris kartus (1918 02 16, 1941 06 23, 1990 03 11) atkūrėme savo Nepriklausomybę, nors nepriklausomi buvome tik 31 metus 7 mėnesius ir 3 savaites.


Lietuvai pagražinti draugijos pirmininkas Juozas Dingelis įteikia dovaną  mokyklos direktorei Aušrai Voverienei. Autoriaus nuotr.

Likusio nuo okupacijų Nepriklausomybės laiko buvo tiek mažai, šviesiausių tautos žmonių praradimas toks didelis, o tautinės sąmonės ir moralės nuopuoliai tokie, kad dabar nė vienas negalime likti nuošalyje nuo savo valstybės galutinio atkūrimo ir įtvirtinimo. Maža to, šie neigiami procesai vyksta ir toliau ir dar su pagreičiu, ką akivaizdžiai matome švietimo sistemoje. Tai mūsų „didžiųjų politikų“ darbo rezultatas. Politikų, atvirai niekinančių mokytojo darbą, politikų, nesugebančių net panaudoti Lietuvos švietimui skiriamų Europos Sąjungos lėšų, bet nuolat kartojančių, kad švietimui Valstybės biudžete pinigų trūksta.

Bet nepriskirkime šių politikų „nuopelnų“ savo valstybei. Politikai ateina ir nueina, o Valstybė ir Tauta lieka. Tad dirbkime jai visi, o ypač – Mokytojai, nes Mokytojo darbas auklėjant būsimą Lietuvos pilietį pats svarbiausias. Tai išaukština Mokytoją, bet ir uždeda didžiulę atsakomybę“.

Su mokyklos direktore Aušra Voveriene kalbėjausi eidamas iš mokyklos į salę, kurioje ir vyko Vasario 16-osios 90-mečio minėjimas. Daug ką sužinojau: kad 1992-aisiais buvo įsteigta pradinė mokykla. Pirmieji mokiniai nemokėjo nė vieno lietuviško žodžio, bet norėjo išmokti. To žodžio juos mokė pirmoji mokytoja Laima Matonytė. Visą gyvenimą ją prisimins Jolanta Jerinkevič, Ivanas Andrijevskis, Vadimas Stenkevič, Natalija Vaškevič, Aleksandras Juckevič, Algis Videika, Nikolajus Andrijevskai, Viačeslavas Ostik.

Antraisiais mokslo metais buvo įkurtos jau dvi klasės, kuriose mokėsi 11 mokinių. Penktaisiais - pradinė mokykla reorganizuojama į pagrindinę, mokosi „net“ 28 mokiniai. Sąlygos baisios, net tualetas mokiniams ir mokytojams – bendras. Direktorė pati stebisi, kaip ji, jie ištvėrė įvairiausius nepriteklius, pasišaipymus. Jeigu dabar taip – pabėgtų. Bet dabar šios mokyklos gyvenimas – nepalyginamas su ta pradžia. Naujasis korpusas, visiškai užbaigtas 2006-ųjų rugsėjo 1-ajai, iškilęs šalia ilgo medinio pastato, kuriuo ir dabar dar naudojamasi – tiesiog tviska, erdvus, šviesus. Pasidomėjau, kaip pavyksta išsaugoti švarias, neprirašinėtas sienas, neišsukinėtas durų rankenas, juk televizija neretai parodo tokių bjaurių dalykų mokyklose. „Visko pasitaiko, vaikai yra vaikai“, - atsakė pedagogė, bet į detales nesileido. Šią frazę ji pakartojo keletą kartų, kai geranoriškai suabejodavau tuo, ką matau ir girdžiu: nejaugi viskas taip gerai, kaip atrodo?

Visko pasitaiko, tačiau gyvenimas eina į priekį. 2002-aisiais mokykla ne tik šventė dešimtmetį, bet ir iš pagrindinės buvo reorganizuota į vidurinę, o dvyliktaisiais mokslo metais išleido pirmąją abiturientų laidą. Į gyvenimo kelią auklėtojas Alvydas Šalomskas palydėjo septynis jaunus žmones.


Koncertuoja mokyklos saviveiklininkai.
 Autoriaus nuotr.


Mokykla plečiasi. 2004-aisiais jau buvo atidaryti Turgelių vidurinės mokyklos skyriai Akmenynėje, Tabariškėse, Rakonyse. Šiemet mokykloje mokosi 191 mokinys, dirba 29 mokytojai. Vaikai išties turi puikias galimybes mokytis, sportuoti, lavinti savo meninius gebėjimus muzikos ir dailės būreliuose, informatikos kabinete dūzgia ne vienas modernus kompiuteris. Apie mokytojų gyvenimo, buities sąlygas pasikalbėti progos nebuvo, tačiau mokyklos direktorė daug pasakė sveikinamojoje savo kalboje: apie tautinės sąmonės ir moralės nuopuolį, apie neigiamus procesus, kurie vyksta su pagreičiu, apie mokytojų darbo niekinimą...

Į Vilnių grįžome gerai, viltingai nusiteikę. Abiejų mokyklų direktorėms – Aušrai Voverienei ir Liucijai Jurgelevič – Lietuvai pagražinti draugija pažadėjo padėti „šiame kaime nesukaimėti“. Bus dar švenčių Turgeliuose. Literatūros pamokose talentingojo Tomo Vaisietos balsu dar skambės Donelaičio, Antano Baranausko, Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio poezija...


  

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. gegužės 29 d.