Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Tuščio kapo legenda
 

Prieš 75-erius metus, 1933-iųjų gegužės pradžioje, apie Juozo Tumo-Vaižganto mirtį rašė visi Lietuvos laikraščiai ir žurnalai. Sklaidau to meto „Naująją Romuvą“. Redaktorius Juozas Keliuotis vedamajame praneša, kad balandžio 29-ąją, vakare, mirė rašytojas ir kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas: „Šia mirtimi lietuvių tauta neteko vieno savo didžiausių dvasios vadų. Su juo yra susijusi visa mūsų tautiško atgimimo epocha. Jis buvo tautos trimitas, kuris garsiai ir nuolatos visus šaukė į idėjos žygius. Nors daug dirbo, daug vargo, daug kliūčių sutiko, bet niekad nepavargo ir nenusiminė. Visad pasiliko energiškas, šviesus ir veiklus. Iškilo, išaugo iš tautos gelmės, patekėjo kaip saulė. Ji visiems švietė ir visus šildė, gaivino. Kiti mūsų veteranai, atėjus naujai generacijai, kažkaip pasiliko gyvenimo nuošaly, o Tumas tarytum nepaseno, neliko paribiuos: jis draugiškai susigyveno su naujais, jaunais žmonėmis, alsavo moderniojo gyvenimo ritmu. Tad jis, rodos, buvo gimęs būti amžinai jaunu. Ir todėl jo mirtis tokia netikėta ir klaiki“.


Juozas Tumas-Vaižgantas. 1929 m.
rugsėjo 20 d. per 60-ies metų sukaktį.
Maironio lietuvių literatūros muziejaus fondų
nuotrauka ir autografas

O Vincas Mykolaitis-Putinas, sužinojęs apie Vaižganto išėjimą į Amžinybę, rašė: „Be Vaižganto mūsų gyvenimas pasidarė tamsesnis, liūdnesnis ir tarsi net blogesnis, nes nėra to, kuris taip jautriai reaguodamas į kiekvieną gėrio pasireiškimą, skleidė aplink mus optimizmą, pasitikėjimą ir šviesą. Jis buvo ir yra šviesioji lietuvių tautinio atgimimo legenda, kartu gili, dramatiška ir moderniška asmenybė“.

,,Jis niekad negalvodavo apie save. Visur skubėdavo, kur buvo reikalingas, kur jį siųsdavo. Jo dvasia – vaižgantiškai tauri ir tyra širdis – tai tikro grožio šaltinis. Tokia širdis valo, braukia nuo mūsų pelėsius, apsileidimą, egoizmą, sukelia sąžinės graužimą“, – rašė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.

Tai tik keli iš daugybės atsiliepimų apie Vaižgantą tuoj po jo mirties. Iš tikro jis buvo gyvai suaugęs su Lietuva: su Kaunu, jo žmonėmis, su savo tėviške Anykščių krašte. Jis pats kūrė tautą – tą veiklųjį lietuvį, tą gyvą ir tvirtą kraštą, tautą su šviesiomis mintimis. Aukojosi mylėdamas. Iki skausmo visiems pažįstami ir ne kartą girdėti Vaižganto žodžiai, parašyti lyg atsisveikinant: ,,Kone nuo pat kūdikio lopšio ir iki pasenusio lazdos aš nieko tiek nemylėjau, kiek slieko širdžia tą velėną, po kurią aš štai jau septintą dešimtį metų landžioju. Man viena tebuvo tikrai skanu ir malonu – čėplioti kad ir nešvarų bet tik tautinį čiulpiką. Vyžota, lopyta mano Lietuvėlė, bet – mano! Lininiai arielkininkai, mėšluočiai, dažnai padlecai tie lietuviai, bet mano broliai!“ – 1932 m. „Naujojoje Romuvoje“ prisipažino Vaižgantas.

1933 m. pradžioje šiame žurnale Vaižgantas išspausdino paskutinį savo rašinį. Tai buvo straipsnis apie kunigą Julijoną Lindę-Dobilą. Kitame numeryje jau rašoma, kad kanauninkas J. Tumas buvo susirgęs, bet dabar baigia sveikti. Kad ir sirgdamas ligonis nenurimsta ir vis dirba. Pažymima, kad Tumui jau sueina 40 metų kunigystės.

Vaižganto fizinis palūžimas prasidėjo 1932 m. vėlyvą rudenį. Apie tai jis pats rašė laiškuose Klimams į Paryžių. Jo sveikata visą laiką rūpinosi ir ją sekė ne tik gydytojai, bet ir žmonės: kauniečiai, tėviškėnai ir, aišku, laikraščiai, kultūros žurnalai, kurių tuo metu buvo daugybė. Spaudoje vis pasirodydavo trumpos žinutės apie jo sveikatą.

,,Tumas jau praėjusį rudenį pradėjo sirgti, bet ilgai nenorėjo pasiduoti ir toliau dalyvavo visuomeniniame veikime. Tik štai balandžio 22 dieną susirgo plaučių uždegimu. Ligonį gydęs dr. A. Petrikas susirūpino, kad ligonis ligos nebepakels, nors buvo dedamos visos pastangos jį gelbėti. Balandžio 29-os dienos rytą kanauninkas labai susilpnėjo. Tuoj atvyko gydytojai. Pasirodė, kad pasireiškė naujas plaučių uždegimas. Ligonis vis silpnėjo... Apie 13 val. naujas gydytojų konsiliumas konstatavo, kad kanauninko gyvybės niekaip nebus galima išgelbėti“, – 1933 m. gegužės 1 d. rašė dienraštis „Lietuvos aidas“.

Vytauto Didžiojo bažnyčios zakristijonas ir kanauninko Tumo reikalų vedėjas Cibulskis ligoniui perskaitė arkivyskupo Pranciškaus Karevičiaus paguodžiantį laišką: „Gerbiamasis ir mielasai Kanauninke! Šiandien „Lietuvos aide“ išskaičiau, kad sunkiai sergi. Nuoširdžiai reiškiu užuojautos ir meldžiu Dievą, kad saulytė, gaivindama gamtą šiltais spinduliais, ir Tamstos sveikatą sustiprintų. O jeigu Dievulis kviestų jau Tamstą pas save, meldžiu su pasitikėjimu, kad priimtų į skaičių savo ištikimųjų tarnų, kokiu Jam būti ištesėjai. Lieku su tikra pagarba ir meile Kristuje. Tavo arkivyskupas Pranciškus Karevičius“ (laiškas buvo rašytas balandžio 27 d. Marijampolėje).

Apie 2 val. po pietų prasidėjo agonija. Paskutiniai kanauninko žodžiai, kuriuos jis pasakė aplankiusiai p. Kubiliūtei, buvo: ,,Gelbėkit Lietuvą!“ 19 val. 40 min. kartu su gęstančia pavasario diena amžiams užgeso ir J. Tumo-Vaižganto gyvybė. Žinia tuoj pasklido Kaune, o netrukus ir po visą Lietuvą.

Balandžio 30-osios rytą Vaižganto kūnas buvo balzamuotas ir pašarvotas Klimų viloje Vaižganto gatvėje, Žaliakalnyje, kur rašytojas praleido paskutiniuosius dvejus savo gyvenimo mėnesius. Velionį lankė daugybė žmonių, tarp jų ir Respublikos prezidentas Antanas Smetona su žmona, ministras pirmininkas J. Tūbelis. Gegužės 1-ąją gražiai dekoruotu automobiliu Vaižganto palaikai buvo atlydėti į Vytauto bažnyčią. Visas liūdnas eisenos kelias buvo nubarstytas eglių šakomis. Grojo keli orkestrai. Daugybė žmonių lydėjo savo mylimą Vaižgantą į paskutiniąją kelionę: vyriausybės nariai, Vytauto Didžiojo universiteto ir Žemės ūkio akademijos profesūra, studentai, žurnalistai, rašytojai, įvairios studentų organizacijos, gimnazijos ir paprasti kauniečiai. Eisena nusitęsė kelis kilometrus.

„Laidojo Vaižgantą kaip karalių. Atrodė, ne tik Kaunas, bet ir visa Lietuva sugarmėjo į Kauną – nusilenkti, atiduoti paskutinę pagarbą šitam, ne tik dideliam rašytojui ir „Pragiedrulių“ autoriui, Lietuvos atgimimo pionieriui, bet ir šitai titaniškai asmenybei, kokių daugiau Lietuvoje nėra. Visos Kauno gatvės buvo užtvenktos žmonėmis. Seni, jauni, maži motinoms ant rankų, šauliai, kariuomenė ir ypač universiteto studentija, kuri velionį begaliniai mylėjo. Net žydai tame gedule dalyvavo... Ir taip iki Vytauto bažnyčios, šviesios atminties Vaižganto Citadelės. Grojant gedulo muzikai, daug kas verkė. Jautė, ko neteko...“ – atsiminimuose apie Vaižgantą vėliau rašė Kazimieras Skebėra.

Ankstų gegužės 2-osios rytą Vytauto bažnyčioje pranciškonai aukojo gedulingas pamaldas, skirtas Vaižgantui. Po to karstas buvo perneštas į Baziliką. Čia arkivyskupas Juozapas Skvireckas aukojo šv. Mišias velionio intencijai, kanauninkas Pranciškus Penkauskas pasakė pamokslą. Jaudinančią atsisveikinimo kalbą tarė Prezidentas A. Smetona. Pamaldose ir laidotuvėse dalyvavo tūkstančiai žmonių. Karstas su J. Tumo-Vaižganto palaikais buvo laikinai padėtas Bazilikos kriptoje šalia vyskupo Motiejaus Valančiaus karsto.

Lietuvos šaulių žurnale „Trimitas“, kurį kadaise teko redaguoti Vaižgantui, praėjus metams po rašytojo ir kanauninko mirties, buvo rašoma, kad „Vaižganto laidotuvių komiteto rūpesčiu kan. Tumas bus palaidotas Vytauto Didžiojo bažnyčioje, kurios rektorium buvo ilgus metus ir kurią buvo taip pamilęs. Dabar kairėje bažnyčios absidoje, prie šv. Pranciškaus altoriaus, sienoje daroma kripta, į kurią kanauninko karstas bus perkeltas“.

Tų pačių metų žurnale „Akademikas“ vienas iš populiarios jaunimo korporacijos „Neolituania“ narių, pasakodamas apie Vaižganto išsikraustymą iš Aleksoto gatvės į Žaliakalnį, rašė: „Paskutinį kartą mūsų kanauninką aplankiau prieš porą mėnesių Bazilikos rūsyje. Dieve tu mano, kaip nejauku Jam ten gulėti: apdulkėjęs, rūbai sujaukti, karsto viršus sulankstytas.
– Kodėl gi nesutvarkot, neapšvarinat? – užklausiau zakristijoną, kuris mane lydėjo.
– Na, mat, neilgai jis čia pas mus gulės. Jam ruošiama kripta Vytauto bažnyčioje. Išleisdami nuprausim, rūbus pervilksim, – paaiškino žmogysta, įleidus mus į rūsį“.
Vėlesnių metų laikraščiuose rašoma, kad tai ir buvo padaryta.

Taigi – daugybė Lietuvos žmonių žinojo ir žino, kad J. Tumo-Vaižganto palaikai ilsisi Vytauto bažnyčios kriptoje, šalia šv. Pranciškaus altoriaus, kur iš lauko pusės marmuro lentoje iškalti žodžiai iš jo 1933 m. sausį parašyto testamento: „Žemaičių Katedros Garbės Kanauninkas, Lietuvos Universiteto Lietuvių literatūros Garbės Daktaras, Vytauto Didžiojo bažnyčios Rektorius, o šiaip jau – tretininkas kun. Juozas Tumas-Vaižgantas“.

Čia ir prasideda tuščio kapo legenda. Beveik šešerius metus Vytauto bažnyčioje rektoriavęs kunigas ir poetas Ričardas Mikutavičius – kaip prieškario laikais Vaižgantas – remontavo ir puošė bažnyčią, tyrinėjo jos kriptas ir rūsius. Jis pirmasis patvirtino, kad kriptoje Vaižganto palaikų nėra. Kalbama, kad po 1946 m. didžiulio potvynio bažnyčioje palaidotųjų karstai ilgokai skendėjo vandenyje. Potvyniui nuslūgus palaikams buvo suteikti nauji bažnytiniai aprėdai ir jie visi liko savo vietoje. Tačiau šiandien sunku pasakyti, kur yra J. Tumo-Vaižganto palaikai. Tai patvirtino ir dabartinis Vytauto bažnyčios šeimininkas Kęstutis Rugevičius, ir Kaune gyvenanti Vaižganto sesers Marijonos proanūkė, buvusi garsi gydytoja Irena Nakutytė-Bartusevičienė.

Galbūt tam tikruose archyvuose būtų įmanoma rasti žinių apie Vaižganto palaikų likimą arba paslaptingą jų perlaidojimą.

O kol kas lieka graži tuščio kapo legenda.


Alfas PAKĖNAS


"NEMUNAS" Kauno kultūros ir meno savaitraštis
 2008-06-12  nr.22 (202-643) 
 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. liepos 14 d..