Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Vytautas Visockas

Po nuostabiai gražią Utenos apskritį 
 

Gražiausių sodybų, ūkininkų sodybų ir kaimo gyvenamųjų vietovių apžiūra-konkursas


Alantos dvaras
Po penkerių metų pertraukos Lietuvoje vėl vyksta gražiausių sodybų, ūkininkų sodybų ir kaimo gyvenamųjų vietovių apžiūra-konkursas. Trimis etapais. Liepos 15 d. baigėsi pirmas etapas – savivaldybėse, rugpjūčio 15 d. baigsis gyvenamosios aplinkos gražintojų paieškos apskrityse, o iki rugsėjo vidurio šiuo žvilgsniu bus aprėpta visa Lietuva.

Jau pradėjo darbą apžiūros-konkurso respublikinė vertinimo komisija, kurios sudėtį patvirtino Žemės ūkio ir Aplinkos ministrai Kazimiera Prunskienė ir Artūras Paulauskas:

Vidmantas Kanopa – Žemės ūkio ministerijos valstybės sekretorius, komisijos pirmininkas;
Juozas Dingelis – Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas, komisijos pirmininko pavaduotojas;
Jūratė Juozaitienė – Aplinkos ministerijos sekretorė, komisijos pirmininko pavaduotoja;
Justina Benaitytė – Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Kraštovaizdžio skyriaus vyr. specialistė, komisijos sekretorė;
Gintautas Gruodis – Aplinkos ministerijos Teritorijų planavimo, urbanistikos ir architektūros departamento Kraštovaizdžio skyriaus vedėjas;
Jūratė Garliauskienė – Raseinių kaimo bendruomenių sąjungos pirmininko pavaduotoja;
Saulius Jasius – Žemės ūkio ministerijos Kokybės politikos departamento direktorius;
Feliksas Marcinkas – žurnalo „Sodo kraitė“ vyriausiasis redaktorius;
Irma Minskienė – Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų atstovė spaudai;
Elena Narušytė – Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir mokymo skyriaus vedėja;
Adrija Skučaitė – Lietuvai pagražinti draugijos administratorė-vadybininkė;
Genutė Staliūnienė – Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkė;
Lina Šimonienė – Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir mokymo skyriaus vyr. specialistė;
Kristina Ulkienė – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vyr. specialistė;
Gediminas Vaičionis – Lietuvos savivaldybių asociacijos konsultantas;
Juozas Valiušaitis – fotomenininkas.


Ritos ir Vytauto Sabaliauskų tvenkinys Naujasodyje
Lietuvoje gyvenamosios aplinkos tvarkymo, puoselėjimo ir vertinimo tradicijos siekia tolimą praeitį ir beveik sutampa su valstybės atkūrimu praėjusio šimtmečio pradžioje. Šioje vietoje dera prisiminti 1921 m. įkurtą, o 1995 m. atkurtą Lietuvai pagražinti draugiją.Prieš karą su dideliu pasišventimu ir entuziazmu buvo atliekami krašto tvarkymo, želdynų ir parkų kūrimo, gamtos ir kultūros paveldo apsaugos darbai. Atkurta Lietuvai pagražinti draugija per pastaruosius trylika metų taip pat atliko reikšmingų darbų: organizavo konferencijas, seminarus, suvažiavimus, skelbė gražiausių sodybų, gyvenviečių, daugiabučių namų, mokymo įstaigų konkursus, aplinkos tvarkymo, medelių sodinimo talkas, šventes istorinėms datoms atminti ir kt. Ne veltui šios komisijos pirmininko pavaduotojas - Juozas Dingelis, LPD valdybos pirmininkas, daug pastangų padėjęs, kad apžiūrų-konkursų tradicija būtų atgaivinta. Jo pakviestas rugpjūčio 7 d. su minėta komisija važinėjau po nuostabiasi gražią Utenos apskritį. Lankėmės Molėtų, Utenos, Anykščių, Zarasų, Ignalinos rajonuose, stabtelėdami apskrities išrinktose gražiausiose kaimo gyvenvietėse, sodybose, ūkiuose. Deja, tik stabtelėdami, nes tokių objektų buvo devyni: vos spėjome viską apžiūrėti, nufotografuoti, susipažinti su šeimininkų darbais ir rūpesčiais.

Važiuojamt namo, komisijos nariai vertino, rašė balus, balsavo. Kadangi apžiūra-konkursas dar tęsiasi, lankytasi tik Kauno ir Utenos apskrityse, pateiksiu tik savo pastebėjimus, kurie, kaip sakoma, nebūtinai turėtų sutapti su vertintojų nuomone.

O, jeigu visa Lietuva būtų tokia, kokią mes matėme tą dieną Utenos apskrityje! Kai pagalvoji, kad ir kitose apskrityse juk ne mažiau gražių gyvenviečių, sodybų, ūkių, negali nesidžiaugti. Šiukšlynai pakelėse, pamiškėse, paupiuose... Senos padangos, televizorių ir šaldytuvų likučiai, lovų čiužiniai, plastmasiniai buteliai (stiklinius jau yra kam surinkti) – daugiau negu šaukštas deguto kiekvienoje apskrityje. Gal net visas samtis. Užtat kaip norisi kuo ilgiau pabūti Alantos (Aluntos) parke, kur ne prasčiau negu prezidentūros kiemelyje. XlX amžiaus dvaro rūmai ne tik iš išorės atrodo kaip nauji: čia biblioteka, muziejus, čia išpuoselėtos salės, kur vyksta įvairaus pobūdžio renginiai. Čia per balkoną į dvaro rūmus lipo svieto lygintojas Tadas Blinda (aktorius V.Tomkus)...

Alantos technologijos ir verslo mokyklos direktorius Vladas Pusvaškis pasakoja, rodo sales ir tvenkinius, pavyzdingai tvarkomas Naujasodžio sodybas (Ritos ir Vytauto Sabaliauskų sodyba penkerius metus buvo gražiausia Respublikoje). Apie Naujasodžio gyvenvietę, jai didžiausią įtaką darančią mokyklą, mokyklos direktorių reikėtų plačiai papasakoti, nes iš šio vadovo veiklos galima daug pasimokyti. Jo įtaka Alantoje, Naujasodyje – neabejotina ir labai ryški.


D. ir L. Trumpickai prie savo namo
Mintyse lyginu tris gyvenvietes: Naujasodį Alantos seniūnijoje, Medenių kaimą, esantį Utenos rajone, Utenos seniūnijoje, ir Linkmenų kaimą, Linkmenų seniūnijoje (Ignalinos rajonas).Vartau Utenos seniūnijos seniūno Algirdo Žuko padovanotą albumą “Utenos seniūnija 2007”: “Ilgus metus aplinkos grožio puoselėjimo tradicijomis garsėjo Vaikutėnų gyvenvietės žmonės. Paskutiniaisiais metais labai daug gražių sodybų atsirado Biliakiemyje, Medeniuose, Pačkėnuose, Nemeikščiuose. Geriau tvarkomos ir prižiūrimos pakelės, šaligatviai. Labai didelė pažanga padaryta tvarkant seniūnijos administracinių centrų aplinką, parkus, sporto aikšteles. Ypač daug kūrybinio darbo tvarkant visuomeninius pastatus ir jų aplinką įdėjo Vaikutėnų, Biliakiemio gyventojai. Didžiausia pažanga šioje srityje padaryta Pačkėnuose”, - rašo A.Žukas.Šie seniūno žodžiai albume pailiustruojami nuotraukomis, kurių per šimtą. Apžiūrai-konkursui pristatytame Medenių kaime gražiai tvarkosi Kazimieras ir Danutė Tuskeniai, Algirdas ir Emilija Žukai, Gintautas ir Irena Ginaičiai, Petra sir Nijolė Glinskiai, Gediminas ir Aldona Butiškiai, Laima ir Valdas Žviniai, Rimantas ir Aldona Semėnai, Vytautas ir Gražina Januškevičiai, Rimantas ir Lina Žuliai, Antanas ir Danutė Barkai, Petras Vincentas ir Liongina Leipai, Artūras ir Irena Stasiūnai… Visų nesuminėsi.

Seniūnas A.Žukas juokaudamas sako: lietuviai pavyduoliai – jeigu vienas ką gražaus padaro, kitas nenusileidžia, nori dar gražiau susitvarkyti. Šio krašto žmones jis gerai pažįsta: kai prieš keturiasdešimt metų baigė mokslus Žemės ūkio akademijoje, nuo tada čia jis drauge su kitais “rašo” mažų miestelių, bažnytkaimių, kaimų istoriją. Jam rūpi, kad ta istorija, žmonių likimai nebūtų užmiršti, todėl daug dėmesio skiria knygai. Gražioje Daivos Pečiulienės sodyboje, kur pavėsinėje gėrėme kavą, seniūnas padovanojo jo pastangomis išleistas Genovaitės Šnūrovos knygas : “Utenos seniūnija. Biliakiemis. Pačkėnai. Vaikutėnai”, taip pat tos pačios autorės ir tos pačios tematikos šįmet išėjusią “Visiškai atvirai”.

Po Linkmenis (Ignalinos rajonas) komisiją vežiojo ir seniūnijos rūpesčius minėjo seniūnas Jonas Alekna, kaip sakė Limino kaimo sodybos prie ežero šeimininkė, vietinių vadinamas “mūsų Joneliu”, šiame krašte gimusiu ir augusiu. Čia ne tik jo, bet ir jo tėvo, senelio šaknys.Linkmenys – vieta kurortinė, vien tik oficialių turizmo sodybų seniūnijoje – dvidešimt penkios. Trijų ežerų pakrantės labai patrauklios. Iš vienos pusės – gerai, gyventojams pajamos, bet ir rūpesčiai dėl poilsiautojų nevalyvumo nemaži. Neretai dar nemokam tausoti gamtos, elgiamės barbariškai. Patys linkmeniškiai tvarką mėgsta, beveik visi turi konteinerius, yra konteinerių, skirtų atliekų rūšiavimui. Dar vienas seniūno apgailestavimas: gyvenvietė mažėja. Per metus gimsta penki žmonės, o miršta - trisdešimt. Tačiau namų vaiduoklių nėra, tik gyventojų sudėtis sparčiai keičiasi. Nespėjai apsižiūrėti – žiūrėk jau kitas šeimininkas, atvykėlis, sodyboje įsikūręs.

Jeigu nori pamatyti, kaip tvarkomasi šiuolaikiniame sode, važiuok pas Gediminą Cijūnaitį, šaknis suleidusį prie Baluošo ežero (Orališkio kaimas, Joniškio seniūnija, Molėtų rajonas). Čia ideali vieta sodui. Iš šiaurinės pusės – miškas, senagirė, iš pietinės – ežeras, kurio pro medžių ir krūmų juostą nematyti, bet jis netoli, tik už penkiasdešimt metrų. Šiame kelių hektarų plotelyje gražiomis eilėmis žaliuoja ir vaisius brandina žemaūgės obelys, kriaušės, slyvos, daug aviečių, gervuogių, o 1991-aisiais čia buvo apleista, krūmais prižėlusi Gedimino tėvo gimtinė. Jauna pora, baigę Žemės ūkio akademiją, per tą laiką pastatė (bet dar neįrengė) didelį namą, turi du modernius šiltnamius. Gyvena pamiškėje pastatytame ūkiniame pastate, kuriame įrengti keli kambariai. Sodas juos maitina, rengia, jokių gyvulių, paukščių nelaiko, tik šunį. Maisto produktus perka didžiuosiuose Vilniaus prekybos centruose.

Žmona, kilusi iš Kėdainių rajono, ne iš karto čia pasijuto kaip namie. Dabar patenkinta ir laiminga, nors darbų begalės, šventes švęsti po tris keturias dienas, kaip dabar sugalvojo “dosnieji” parlamentarai, nėra jokios galimybės.

Apie žaliuojančius savo augintinius Gediminas gali pasakoti ir pasakoti, duoti vertingų patarimų kiekvienam sodininkui mėgėjui. Bet mums reikia skubėti pas kitus jaunus ūkininkus, įsikūrusius Gerkonių kaime, Debeikių seniūnijoje, Anykščių rajone. – Ritą ir Raimundą Labonius. Jie augina galvijus, Ritos Labonienės močiutės žemėje. Aplink gyvenamąjį namą – šešiolikmečio sūnaus prižiūrima veja. Šalimais – žieduose paskendusi pavėsinė, šulinio svirtis (šulinys netikras). Mėšlas, galvijai – gerokai atokiau nuo gyvenamojo namo, nuo dailaus ūkinio pastato, kur Raimundo dirbtuvės, kai kurie įrankiai, padargai. Daugėja Lietuvoje kaimo sodybų, kur viskas – po stogu.

Ir ne tik kaimo. Štai Dainos ir Laimučio Trumpickų iš Svėdasų miestelio (Anykščių rajonas) sodyba: ir namas, ir ūkiniai pastatai iš visų pusių išpuoselėti, gėlynais išpuošti. Arba Loretos ir Valdo Juočepių sodyba jau minėtame Naujasodžio kaime, Alantos seniūnijoje. Erdvės nedaug, todėl gyvenamąjį namą Valdas sujungė su ūkiniu. Viskas čia vienodai svarbu, reikšminga. Šeimininkas labai daug dėmesio skyrė kiemo grindiniui, kurį lauko akmenimis grindė dvejis metus.

Nežinau, tyčia ar netyčia taip atsitiko, bet apžiūrai-konkursui pristatyti Utenos apskrities ūkininkai – daugiausia jauni, Žemės ūkio akademiją baigę specialistai, gyvenimo draugę pasirinkę toje pačioje aukštojoje mokykloje (o gal juos pasirinko?). Ir sodininkas Gediminas Cijūnaitis iš Molėtų rajono, ir Laimis Trumpickas iš Svėdasų, ir Valdas Juočepis iš Naujasodžio. Pirmieji – sodininkai, kiti – miškininkai, dirba Anykščių miškų urėdijoje, dar kiti – ekonomistai, turi parduotuvę, kavinę. Gyvulių nelaiko, gyvena miestietiškai, tiktai be miesto triukšmo, be spūsčių gatvėse ir kitų “patogumų”.

Visi labai darbštūs, tiesiog pedantiškai tvarkingi. Ir tokie yra tikrai ne dėl pripažinimo, apdovanojimų, ne dėl komisių. Na, jie jauni, energingi, ištvermingi. Bet iš kur jėgų ima Ina Regina ir Mintautas Varkauskai iš Norvaišių kaimo (Užpalių seniūnija) arba Janina Stankevičienė iš Briedlaukio (Imbraso seniūnija, Zarasų rajonas)? Ir Varkauskai, ir J.Stankevičienė – pensininkai. Pastaroji prieš ketverius metus palaidojo savo vyrą. Visiškai viena gyvena ant kalvelės šalia didelio tvenkinio, tiesiog žiedų jūroje. “Kas antra diena po šešias valandas laistau gėles, - sako ponia Janina. – Zarasų rajone šįmet labai sausa vasara”. Kai mirė vyras, gėlių gausybės čia dar nebuvo, visos grožybės – našlės darbo vaisiai. Pavėsinių pagražinimus, kitus medžio darbus atliko netoliese gyvenantis sūnus, ornamentus, išraitymus mama tik pabraižanti ant popieriaus.

Nepaklausiau, iš kur Janina gavo tiek daug vežimo ratų. Atsakymą galima beveik atspėti. Netoli klėties žiemą vasarą stovi lenktyninės “auksinės” rogės, žinoma, pilnos žiedų. O auksinės todėl, kad važnyčiotojas, ponios Janinos vyro tėvas, Dusetų žirgų lenktynėse kokius penkis kartus laimėjo “auksą”. Tai buvo jau senokai, todėl rogutės papuvusios, bet dėl to ne mažiau brangios. Beje, kaip ir klėtis, kurioje Janinos mamos austos lovatiesės, staltiesės. Čia stovi šimtametė ąžuolinė spinta, kraičio skrynia, Zarasų staliaus darbo stalas.

Varkauskų troboje pasijutau tarsi Rumšiškių muziejuje būčiau užėjęs į aukštaičio namą. Prieš karą čia mokėsi kaimo vaikai. Kai prieš šešerius metus sutuoktiniai atsikėlė iš Šiaulių, viskas buvo labai apleista – ir troboje, ir aplinkui. Ponas Mintautas labai atsargiai, beveik nieko nekeisdamas restauravo trobą iš vidaus ir iš išorės. “Gali kokią amerikonišką rankeną įdėt, bet ne ta vertė”, - sako jis. Duryse – praėjusio šimtmečio kalvių nukaltos “klemkos”, kabliai. Ir man, ir fotomenininkui Juozui Valiušaičiui toks požiūris į tėvų palikimą labai patiko. Buvusioje mokykloje ant vienos palangės sudėtos iš namo sienų išluptos skeveldros, tarsi bylojančios apie sunkius laikus, kuriuos mena namai, sodybos ir jose gyvenantys žmonės.
Ne visi čia paminėti ūkininkai, sodybų ir gyvenviečių šeimininkai taps apžiūros-konkurso nugalėtojais, bet visi verti dėmesio, pagyrimo. Teritorijų planavimo, urbanistikos, architektūros ir kitokie specialistai, be abejo, pastebėjo vienokių ar kitokių trūkumų. Tačiau kai pagalvoji apie blogiausiai tvarkomas sodybas, kurių dar daug Lietuvoje, šių darbštuolių triūsas – prasmingas ir gražus.

 

Vytauto Visocko nuotraukos
Daugiau nuotraukų www.slaptai.lt foto galerijoje


 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. spalio 24 d.