Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Mūsų antrasis Vaižgantas

prof. habil. dr. LPD garbės narė
Angelė Vyšniauskaitė

Prisimenu grupės entuziastų susitikimą 1995 m. Monsinjoro rezidencijoje – Vilniaus Arkikatedros zakristijoje. Muziejininkė ir bibliotekininkė Birutė Federavičienė susirinkusiems pristatė jos sovietiniais laikais slėptus specfonduose ir po kruopelytę surankiotus dar 1921 m. Juozo Tumo Vaižganto su kitais ano meto šviesuoliais, įkurtos ir labai sėkmingai besidarbavusios, o 1940 m. sovietų uždraustos Lietuvai pagražinti draugijos dokumentus. Buvo nutarta nedelsiant Draugiją atkurti. Vienas aktyviausių šios idėjos palaikytojų buvo mons. Kazimieras Vasiliauskas, mūsų jau tada laikytas „antruoju Vaižgantu".

Netrukus po to įvykusioje atkuriamojoje konferencijoje mons. K. Vasiliauskas, buvo išrinktas LPD garbės pirmininku. Nedelsdamas pasinėrė į jos veiklą. Visa jo veikla siejosi su žmogaus aukštų dvasinių vertybių propagavimu. Jis puikiai suvokė, kad pagražinti Lietuvą, tai ne vien apsišluoti, pasodinti medelių, naujais parkais papuošti kraštovaizdį. Pagražinti Lietuvą, tai, – kaip sakė poetas Justinas Marcinkevičius, – pirmiausia susirūpinti šiandienos žmogaus ekologija, žmogaus dvasios turtinimu. Tad Monsinjorui buvo ypač artimas vienas iš draugijos užsibrėžtų veiklos barų – dorovės bei dvasingumo ir pilietiškumo ugdymas visuomenėje.

Monsinjoras aktyviai dalyvaudavo Draugijos valdybos posėdžiuose, tardamas visus vienijantį žodį, padrąsinimą, padėdavo parengti svarbiausius dokumentus: visur randame jo parašą. Kiek leido tiesioginės pareigos ir sveikata, vykdavo į Draugijos renginius ne tik Vilniuje, bet ir atokiausiuose rajonuose. Visur Jis buvo laukiamas, visiems dosniai dalindavo savo širdies šilumą. Gyvenime daug nekaltai kentėjęs, mons. Kazimieras Vasiliauskas jautriai suprato kiekvieną žmogų ir subtiliai reagavo į jo dvasios būseną, nes iš tikrųjų jautė meilę ir pagarbą kiekvienam, nepaisant jo amžiaus, išsilavinimo, užimamų pareigų ir pažiūrų. Visa jo veikla buvo nukreipta tarnauti žmonėms, Dievui, Tėvynei, visas rūpestis – skleisti meilę aukštosioms dvasinėms vertybėms – sąžiningumui, darbštumui, jautrumui, asmens dorai, duoto žodžio laikymuisi, nesavanaudiškai pagalbai, tokios pagalbos reikalingiems ligoniams, seneliams, našlaičiams, apskritai likimo nuskriaustiesiems. Jam labai skaudžiai rūpėjo dorovės ir dvasingumo žadinimas šiandienos mūsų visuomenėje, ypač, kad jaučiamas sovietinis palikimas, kai visa tai buvo niekinama, iš tautiškumo tyčiojamasi, tautos iš kartos į kartą, šimtmečiais, perduodamos moralinės vertybės niekinamos ir devalvuojamos.

Visiems, bent kiek turėjusiems progos su Monsinjoru arčiau pabendrauti, buvo aišku, jog jis yra tikrasis Meilės, Gėrio ir grožio apaštalas.

Jis ir krikštijo, ir tuokė, lankė ligonius, laimino vaikučius, į Viešpaties prieglobstį lydėjo mirusius. Užtat mažai laiko beturėjo savo poilsiui. Nebuvo jam kada parašyti ir savo turiningo gyvenimo prisiminimų. Jis buvo tikra lietuviška bitelė darbštuolė.
Kaip dvasininkas, kaip LPD aktyvus veikėjas, mons. K. Vasiliauskas skaudžiai pergyveno tai, kad mūsų televizijos ekranus užvaldė smurtas, kad vaizdais ir tekstais kartais tyčiojamasi iš žmogui ir tautai švenčiausių dalykų., kad viešose vietose iš jaunimo lūpų sklinda keiksmai, nešvankios kalbos, o žiniasklaidoje apstu sekso propagandos, visuomenei brukamas amoralumas. Išeitį iš tokios ne tik atskirus asmenis, bet visą mūsų tautą į pražūtį stumiančios situacijos, Monsinjoras matė tiktai visų, o pirmiausia šeimos ir mokyklos, sutelktose pastangose visuomenėje ugdyti tikrąsias dvasines vertybes – meilę tiesai, gėriui ir grožiui. Grožiui savyje ir aplink save. Jį skaudino tai, kad kosmopolitizmo idėjų įtakoje imama niekinti savoji tautinė kultūra, gražiosios mūsų tėvų ir protėvių tradicijos, netgi viena seniausių indoeuropietiškųjų kalbų lietuvių kalba: ji jau keičiama anglicizmais, o dažnai įvairiausiu žargonu.

Pagrindinis Monsinjoro veiklos tikslas visada buvo žmogaus dvasios turtinimas, suvokiant, kad tik kilnios dvasios žmogus skleidžia savo aplinkoje grožį ir gėrį. „Gražiausia mūsų Tėvynėje, – sakė Monsinjoras savo sveikinimo žodyje LPD II-jo suvažiavimo dalyviams, – bus tik tuomet, kai vis daugiau bus tų, kurie, anot prof. St. Šalkauskio, būdami ištikimi aukštųjų dvasinių vertybių – tiesos, grožio ir gėrio – pasauliui, tampa pilnavertėmis asmenybėmis“.

Būdamas išskirtine Asmenybe, mons. K. Vasiliauskas nepakentė įtarumo, intrigų. Jis švytėjo ne tik meile visiems ir širdyje sukauptus gėrio deimančiukus dosniai dalijo kitiems, kartu su doros, dvasingumo idėjų sklaida visuomenėje, Monsinjoras nemažiau rūpinosi ir teisingu ekologijos problemų sprendimu. Jis aiškiai suvokė, kad Lietuvos kraštovaizdžio turtinimas, gamtos grožio išsaugojimas tiek nuo niekšiškos piktadarių rankos, tiek nuo nesąmoningo šiukšlinimo siejasi su konkretaus piliečio vidaus būkle, jo dvasios sąranga. Užtat jis pirmiausia ir kreipė dėmesį į žmogaus dvasios turtinimą. Jis ir pats dalyvaudavo medelių sodinimo vajuose. Netgi bemaž prieš savo mirtį yra pasodinęs savo vardinį ąžuoliuką draugijos 80-mečio parke, Kupiškyje.

Mons. Kazimiero Vasiliausko šviesioji aura tebešildo mus ir šiandien. Jis išėjo, bet drauge ir liko su mumis, taip pat ir su jo taip mylėta Lietuvai pagražinti draugija. Jis visuomet bus su mumis, jei tik mūsų darbai bus nukreipti Tiesos, Gėrio kūrybai. Būkime ištikimi jo idealams! Kurkime grožį savyje, drauge kurkime Lietuvai šviesesnę ateitį! Visi bendromis jėgomis stenkimės uždegti Monsinjoro taip šventai skiepytais idealais kiekvieną šeimą, kiekvieną jaunimo auklėtoją, mokyklas, jų auklėtinius, kad jie suprastų, jog būtent jie yra šiandien svarbiausi Lietuvos šviesesnės ateities kūrėjai. Visuomet būkime su mūsų karštai mylėtu Monsinjoru, o Jis, tikime, iš Anapus laimins mūsų žygius ir darbus.

 

Taip pat skaitykite:

 

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2007 m. gruodžio 29 d.