Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Stasys Šilingas Vilniuje

Albinas Vaičiūnas

Nedaug žinome lietuvių visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjų, kurie XIX amžiaus antrojoje pusėje būtų gimę ir mokęsi Vilniuje. Vasario 16-osios nepriklausomybės akto signatarai irgi yra gimę ne mūsų sostinėje, o įvairiuose etniniuose Lietuvos kraštuose: Aukštaitijoje, Žemaičiuose, Sūduvoje ar kitur. Prasidėjus tautiniam atgimimui, o ypač atgavus lietuvišką spaudą, vis daugiau kultūros žmonių apsigyvendavo Vilniuje. Čia buvo leidžiami lietuviški laikraščiai bei žurnalai, rengiamos meno parodos, Vilnius palaipsniui tapo ir naujųjų laikų lietuvių politikos centru. Bet buvo ir viena reta išimtis – tai viena įžymiausių mūsų krašto asmenybių Stasys Šilingas 1885 m. gimė būtent Vilniuje. Tuo metu miestas buvo labai surusintas ir aplenkėjęs, todėl ir jaunasis St. Šilingas vaikystėje kalbėjo lenkiškai, vėliau mokėsi Vilniaus I-joje berniukų gimnazijoje.

Būsimasis valstybės bei lietuvių kultūros veikėjas St. Šilingas 1905 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Teisės fakultetą. Tuo metu Rusijoje vyko anticariniai bruzdėjimai. Maskvoje buvo statomos barikados. St. Šilingas kartu su kitais studentais lietuviais aktyviai dalyvavo tuose įvykiuose. Laimei jo niekas neišdavė, todėl nebuvo pašalintas iš universiteto. Po tų įvykių St. Šilingas pradėjo labiau domėtis Lietuvos atgimimo idėjomis, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, per porą metų tobulai ją išmokęs, galėjo šia kalba sklandžiai reikšti savo mintis žodžiu ir raštu. Jis kartu su iš Žemaitijos kilusiu bajoru Ramūnu Bytautu 1906 m. įstojo į Maskvos universitete veikusią lietuvių studentų draugiją. Po metų buvo išrinktas tos draugijos pirmininku.

Tautos atgimimo patriarcho Jono Basanavičiaus iniciatyva Vilniuje 1907 m. pradžioje buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija. Nuo pat pirmųjų Draugijos veiklos metų joje dalyvavo ir studentas St. Šilingas. Jis aukodavo Draugijai knygas, rinko lėšas Tautos namų statybai. Vėliau į Draugiją buvo įstojusi ir jo žmona Emilija.

Būdamas aistringas dailės mylėtojas, Vilniuje jis įstojo į Antano Žmuidzinavičiaus suburtą Lietuvių dailės draugiją. Nuo tada pradėjo rinkti ir kaupti lietuvių dailininkų paveikslus. Per 25 metus jis buvo sukaupęs daugiau kaip 100 dailės kūrinių kolekciją. Tai Kazio Šimonio, Vlado Eidukevičiaus, Adomo Varno, Antano Žmuidzinavičiaus, Petro Kalpoko, Adomo Galdiko, Petro Rimšos drobės. Juozas Zikaras buvo sukūręs St. Šilingo biustą. Tarp dailės darbų buvo ir Jono Prapuolenio medžio inkrustacijos bei meniški baldai.

Gyvendamas Maskvoje, 1908 m. pradėjo bendradarbiauti Vilniuje tuo metu leidžiamoje lietuviškoje periodinėje spaudoje: „Vilniaus žiniose“ skelbė trumpas žinutes apie Maskvos universiteto lietuvių studentų veiklą, vėliau savo straipsnius skelbė ir „Lietuvos žiniose“. Savo iškalbumu St. Šilingas žavėdavo ne tik lietuvių, bet ir rusų studentus. Nenuostabu, kad jie St. Šilingą vadino šiaurės Ciceronu.

Besimokant universitete jam kilo mintis kartu su Ramūnu Bytautu leisti lietuvių studentams ir moksleiviams skirtą žurnalą „Aušrinė“. Nuo šiol visą savo laisvalaikį skyrė „Aušrinės“ leidybai. Iš pradžių šis žurnalas buvo „Lietuvos žinių“ priedas. Pirmasis numeris buvo išleistas 1910 m. vasario 12 d. (senuoju stiliumi – sausio 30 d.). Pradžioje šio žurnalo leidėju ir redaktoriumi buvo pats jo sumanytojas. Pirmuosiuose jo numeriuose buvo po 2–3 paties St. Šilingo straipsnius, todėl tekdavo pasirašinėti ir slapyvardžiais.

Kasmet atostogaudamas kaime (Darsūniškyje, vėliau – Bagaslaviškyje), jis pradėjo rinkti lietuvių tautosaką: dainas, pasakas, mįsles bei patarles. Tai daryti skatino ir kitus studentus bei moksleivius. Šiam reikalui netrukus prie „Aušrinės“ pradėjo leisti priedą „Vasaros darbai“.

Susipažinęs su savo bičiulio filosofo Ramūno Bytauto seserimi Emilija, 1911 m. rugpjūčio 24 d. Pakražančio bažnyčioje susituokė. Kitais metais, baigęs teisės ir ekonomikos studijas Maskvoje, grįžo į savo gimtąjį miestą Vilnių. Įsidarbino lietuvių įsteigtoje trečiojoje savitarpio kredito bendrovėje iš pradžių valdybos, o vėliau ir tarybos nariu. Prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą darbavosi ir Vilniaus žemės banke. Vilniuje Emilijos ir Stasio Šilingų šeima apsigyveno Stanislovo Moniuškos gatvėje Nr. 35. Jaunoji šeima 1912 m. susilaukė pirmos dukros, kurią pavadino Laimos vardu. O po dvejų metų čia susilaukė ir antrosios dukros, kuriai davė Daivos vardą.

Po genialaus lietuvių dailininko M. K. Čiurlionio mirties St. Šilingas sumanė vienoje vietoje sukaupti jo paveikslus. Buvo iškilusi grėsmė dailininko drobes išblaškyti po privačias kolekcijas, nes Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, neturėdama iš ko pragyventi, galėjo jas išparduoti. Paveikslams išsaugoti prie Lietuvių dailės draugijos įsteigė Čiurlionio kuopą. Jos nariai privalėjo rinkti aukas ir išpirkti visus dailininko paveikslus. Per pirmąjį pasaulinį karą M. K. Čiurlionio paveikslai iš Vilniaus buvo išvežti į Rusiją. St. Šilingui teko padėti daug pastangų, kad dailininko paveikslai būtų sugrąžinti į Lietuvą.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui 1914 m. atsirado galimybė mėginti atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tačiau jos etninės žemės buvo išsklaidytos į tris dalis. Didžioji lietuviškų žemių dalis priklausė carinės Rusijos imperijai, kita dalis – Sūduva – priklausė Lenkijos karalystei, o Rytų Prūsijos lietuviai buvo valdomi kaizerinės Vokietijos. Todėl reikėjo mėginti visas tas dalis apjungti į vieną administracinį vienetą. Tam tikslui St. Šilingas parašė „Lietuvių deklaraciją“, dažnai vadinamą „gintarine“. Šioje deklaracijoje buvo siūloma Mažąją Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos. Tai, be abejo, nepatiko Vokietijos vyriausybei. Todėl St. Šilingas, artėjant vokiečiams prie Vilniaus, 1915 m. privalėjo trauktis į Rusijos gilumą.

Vykstant karo veiksmams Sūduvoje, dalis gyventojų paliko savo gyventąsias vietas ir traukėsi į rytus. Atsirado nemažai karo pabėgėlių. Todėl Vilniuje jau 1914 m. rudenį buvo įsteigta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti. Tos draugijos centro komiteto pirmininku buvo išrinktas Martynas Yčas, sekretoriumi – St. Šilingas. Draugijos veikloje aktyviai dalyvavo ir Antanas Smetona. St. Šilingo iniciatyva tais pačiais metais Vilniuje buvo sudarytas Lietuvių politikos centras. Tai – neformalus įvairių politinių grupių susitelkimas sekti Pirmojo pasaulinio karo įvykius ir planuoti Lietuvos ateitį. Šio centro aktyviausi dalyviai buvo Jonas Basanavičius, Martynas Yčas, Mykolas Sleževičius, Antanas Smetona, Pranas Dovydaitis ir kiti. Buvo parengtas St. Šilingo kreipimasis į Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvius, kuriame buvo siūloma: „reikia visoms srovėms susijungti ir petys į petį eiti prie vienodo tikslo – Lietuvos laisvės, paliekant konkrečios laisvės formos apsisprendimą momentui ligi išgausim realią teisę patys savo gyvenimą tvarkytis“. Buvo siūloma sujungti visas Lietuvos žemes, nurodant Lietuvos istorines ir etnografines ribas. Šis kreipimasis 1914 m. spalio mėn. iš Suomijos M. Yčo buvo išsiųstas JAV lietuvių veikėjams.

Mirus bičiuliui filosofui Ramūnui Bytautui, jo atminimui įamžinti St. Šilingas Vilniuje sumanė išleisti lietuvių rašytojų almanachą „Pirmasis baras“. Į šį leidinį jis sudėjo tuo metu plačiau žinomų rašytojų bei dailininkų kūrinius. Knygoje randame Kazio Binkio, Balio Sruogos, Antano Žukausko-Vienuolio, Vinco Krėvės, Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Igno Jurkūno-Šeiniaus, Adomo Lasto ir kitų rašytojų kūrinius. Knyga buvo iliustruota Justino Vienožinskio, Antano Žmuidzinavičiaus ir kitų dailininkų piešiniais. Leidinys buvo atspausdintas Kuktos spaustuvėje 1915 m. liepos pabaigoje. Visą tiražą St. Šilingas, rugpjūčio mėnesį traukdamasis iš Vilniaus, pasiėmė su savimi ir išsivežė į Sankt Peterburgą.

Kai vokiečių kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, dalis Nukentėjusiems dėl karo šelpti draugijos narių pasitraukė į Sankt Peterburgą, kartu su jais – ir Šilingų šeima. Ten buvo įsteigtas tos Draugijos skyrius. Jame buvo aptariami ir Lietuvos ateities klausimai. Bičiulių patartas St. Šilingas pasinaudojo barono titulu ir lengvai galėjo patekti į carinės Rusijos aukštuomenės pasitarimus ir susirinkimus. Jam pavyko gauti nemažai lėšų lietuvių pabėgėlių švietimui ir kultūrai plėtoti. Iš tų lėšų lietuviai Voroneže įsteigė berniukų ir mergaičių gimnazijas.

Karo metais prie Rusijos vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigta Atskiroji taryba pabėgėlių nuo karo reikalams tvarkyti. Į ją buvo paskirtas ir St. Šilingas.

Gyvendamas Sankt Peterburge jis kartu su M. Yču, Juozu Tumu-Vaižgantu aktyviai veikė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo labui. 1917 m. St. Šilingo iniciatyva buvo išrinktas lietuvių karių sąjungos komitetas ir buvo sušauktas lietuvių karių ir karininkų suvažiavimas. Tuo pat metu jis pradėjo leisti lietuviams kariams skirtą žurnalą „Laisvės karininkas“. Lapkričio mėnesį politinių partijų atstovai Voroneže sudarė Vyriausiąją lietuvių tarybą Rusijoje. Jos sekretoriumi buvo išrinktas St. Šilingas.

Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, 1918 m. vasarą St. Šilingas su šeima (žmona ir trimis dukromis) grįžo į Vilnių. Netrukus jis buvo pakviestas dalyvauti nepriklausomybę atkūrusios Valstybės tarybos veikloje ir jam buvo patikėta vadovauti net trims komisijoms: finansinei, juridinei ir Krašto apsaugos. Jo pastangomis buvo pradėta kurti Lietuvos policija. Tų pačių metų lapkričio 2 d. St. Šilingas buvo išrinktas Lietuvos Valstybės Tarybos vicepirmininku ir prezidiumo nariu kartu su Justinu Staugaičiu ir Antanu Smetona. Gruodžio 22 d. jis buvo paskirtas vyriausiuoju vadu kariuomenei organizuoti.

Artėjant rusų bolševikams prie Vilniaus, Lietuvos vyriausybė 1919 m. sausio 2 d. pasitraukė į Kauną. St. Šilingas darbavosi Valstybės Taryboje. Balandžio 4 d. Antaną Smetoną išrinkus Lietuvos Valstybės prezidentu, jis perėmė Valstybės Tarybos pirmininko pareigas ir ėjo jas iki 1920 m. gegužės 15 d., kol į pirmąjį posėdį susirinko Steigiamasis Seimas.

Stasys Šilingas 1936 metais

Jis buvo vienas iš pagrindinių Lietuvos meno kūrėjų draugijos iniciatorių ir organizatorių. Kartu su A. Žmuidzinavičiumi įsteigė Kauno meno mokyklą, rūpinosi M. K. Čiurlionio galerijos steigimu. Kartu su Vaižgantu, Povilu Matulioniu ir kitais 1921 m. balandžio 28 d. įsteigė Lietuvai pagražinti draugiją, buvo jos valdybos narys. Draugija 1925 m. sukvietė Pirmąjį Tautos suvažiavimą, 1930 m. statė paminklus Vytautui Didžiajam jo 500-ųjų mirties metinių proga, iki 1940-ųjų išugdė Tautos dvasią taip, kad jos nesugebėjo palaužti sovietų okupantai.

St. Šilingas buvo išrinktas atstovu nuo Ūkininkų sąjungos į pirmąjį ir antrąjį Seimus. Du kartus yra buvęs Teisingumo ministru ir dešimtį metų – Lietuvos Valstybės Tarybos pirmininku. Stasys Šilingas paruošė 1938 m. Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Už nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo, Gedimino bei Šaulių žvaigždės ordinais ir Šaulių sąjungos medaliu, taip pat Italijos karūnos ordinu.

St. Šilingą kartu su žmona Emilija ir dukra Raminta 1941-ųjų birželį ištrėmė į Sibirą. Pilviškių geležinkelio stotyje jį atskyrė nuo šeimos ir nuvežė į Krasnojarsko lagerį. Karo metais Sibiro tremtyje mirė žmona ir dukra. St. Šilingui buvo paskirti 25 metai nelaisvės. Bet po Stalino mirties bausmė buvo sušvelninta. Jis sugrįžo į Lietuvą, bet netrukus vėl buvo ištremtas į Ukrainos Žitomiro srities Dovbyšo miestelį ir uždarytas net psichinių invalidų namuose, siekiant galutinai palaužti didžiojo Lietuvos patrioto dvasią. Į Lietuvą sugrįžo tik 1962-ųjų lapkritį. Jį priglaudė žmonos sesuo Felicija Kelmėje. Tenai kitų metų lapkričio 13-ąją mirė. Pradžioje buvo palaidotas Kelmės kapinėse, o 1999-aisiais, vykdant jo paskutiniąją valią, palaikai buvo perkelti į Ilguvos kapines ant Nemuno kranto kartu su žmonos ir dukros palaikais.

St. Šilingas užaugino devynias dukras, iš jų likę gyvos septynios. Išblaškytos po pasaulį (JAV, Kanadą ir Australiją) jos negalėjo pamatyti savo mylimo tėvelio. Liko jo rašyti nuostabūs laiškai joms ir įspūdingas testamentas Lietuvai.

 

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2007 m. gruodžio 30 d.