Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Monsinjoro priesakas gyviesiems

Prof. habil. dr. Romualdas Grigas

Iškilių asmenybių lemtis yra gilūs ir skausmingi išgyvenimai. Dėl žmogaus, dėl tautos, dėl pasaulio...

Monsinjoro dvasinės kančios nesibaigė ir laisvėje. Po išorine sangviniko kauke, po šmaikščia fraze Jis slėpė tikruosius savo išgyvenimus. Tą galime tvirtinti mes, kurie artimiau ir atviriau esame su Monsinjoru bendravę. Jis skaudžiai išgyveno tebesitęsiančią socialinę neteisybę. Jis matė žmonių dvasinį skurdimą. Monsinjoras ypač skaudžiai išgyveno, kad jaunimas praranda dvasios orientyrus, prisirišimą prie tėvų žemės, išsižada savo Tėvynės meilės.

Jis kentėjo matydamas „išsivaikščiojančią“ tautą. Kentėjo matydamas plintantį žmonių susvetimėjimą. Monsinjoras yra sakęs: „Lageriuose gyvenau, jie buvo aptverti aukštomis spygliuotomis tvoromis... Bet užtai tvorų tarp mūsų – kalinių nebuvo. O laisvėje, bendraudamas su laisvais žmonėmis ir juos stebėdamas, viską jaučiu atvirkščiai...“.

Monsinjoras išgyveno dėl to, kad daugeliui žmonių nereikia ne tik amžinų, bet apskritai nebereikia jokių tiesų.

Monsinjoras save labiau vertino ne kaip ritualines apeigas atliekantį dvasininką, o kaip dvasios tarną, dvasinių vertybių ugdytoją.

Bet kas mums šiandien labiausiai svarbu suvokti ir pabrėžti: Monsinjoras kančią, sielos išgyvenimus sugebėjo transformuoti į dvasios turtą. Jis savo gyvenimu įrodė, kad kančia gali būti žmogaus kaip asmenybės branduolys; jo dvasios stiprybės kapitalas.

Neapykanta kitiems Monsinjoras pavertė medžiaga, skiediniu, jungiančiu susipriešinusias puses. Jis taip elgėsi gerai suvokdamas dar ir mažos, nusilpusios tautos likimą – tautos, kurią galutinai gali pribaigti tarpusavio vaidai ir nesugebėjimas įveikti patirtų nuoskaudų, neapykantos...

Prisiminkime: kai rašytojas Juozas Baltušis gulėjo mirties patale, bet ir toliau fanatikų buvo viešai deginamos jo knygos, Monsinjoras išdrįso jį aplankyti, mirštančiajam suteikdamas vilties ir supratimo spindulį.

Per visus ėjo skleisdamas gerumo ir meilės aurą, gesindamas žmonių širdyse tūnančią pagiežą, juos pačius naikinančią...

Monsinjoras religinį tikėjimą pavertė meile ir su ja išvedė Bažnyčią į gatves, priartino ją prie laisvamaniškos visuomenės. Ko gero, gal dėl tokio veiksmo ne visai buvo suprastas savo luomo žmonių, taip pat ir hierarchų.

Monsinjoras savo ištikimybę ir pasiaukojimą tautai demonstravo ne žodžiais, bet visa savo esybe, tauria širdimi ir neramia siela. Jam tauta buvo Dievo kūrinija, akumuliuojanti žmonių kultūrą, dvasines vertybes. Todėl ir siekė, kad tauta visų ir visomis išgalėmis būtų tausojama ir puoselėjama.

Bet Monsinjoras, praėjęs gulagus ir tremtinio akademiją, siekė tautiškumą išvesti iš nevaisingos saviizoliacijos, iš provincialaus etninio uždarumo, iš susikaupusios pagiežos pavergėjams – tautos alintojams. Saviizoliacija ir pagieža Jam buvo svetimi, nepriimtini dalykai.

Tautiškumą Monsinjoras suprato ne tik kaip Dievo kūriniją, bet ir kaip žemiškojo, nuolatinių bėdų kamuojamo pasaulio vertybę. Tai suvokdamas Monsinjoras tiesiog su misionierišku atkaklumu siekė sujungti aktyvų žmogaus pilietiškumą su tautine savimone.

Štai dėl ko Monsinjoro buvo pilna visur: atgimimo renginiuose, susirinkimuose, piliečių mitinguose, minėjimuose, konferencijose. Ir – disputuose. Monsinjoras buvo neįtikėtinai žingeidus. Jis nepripažino draudžiamų temų.

Jis buvo lietuvių pilietinių organizacijų Forumo ištakose. Jis buvo Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo iniciatorius. Ta draugija, kurią buvo subūręs iškilusis Vaižgantas ir kuri šiandien, valstybininkų nepastebima ir neremiama, subūrusi šviesiausių žmonių kuopas, visoje Lietuvoje tyliai dirba gražų, produktyvų lietuvių dvasinės atgaivos darbą...

Didžiulė, neaprėpiama yra Monsinjoro ne tik dvasios, bet ir grynojo, spinduliuojančio intelekto kultūra.

Apie ką byloja visas Monsinjoro palikimas? Apie tai, kad gerai, šiandien labai gerai suorganizuotai blogio imperijai galima pasipriešinti tik taip pat labai gerai suorganizuotu, savyje labiau sutelktu Gėriu. Tik integruotomis ir pastoviomis pastangomis gaivinama žmogaus Dvasios kultūra. Ir kad kitokio kelio būti negali. Kaip negali nebūti ir tos amžinos kovos, gimdančios, formuojančios žmogų ir visos jo civilizacijos veidą.

Štai tokį priesaką Jis, PALAIMINTASIS, paliko mums – gyviesiems.

 

Taip pat skaitykite:

 

 © Lietuvai pagražinti draugija, 2007 m. gruodžio 29 d.