Prof. Romualdas Grigas apie šimtametę Birutę Fedaravičienę

Spinduliuojanti asmenybė

Kiekvienas iš mūsų esame sutikę ir bendravę su išskirtinėmis, traukos aura apdovanotomis asmenybėmis. Jos tarsi jau savo esatimi spinduliuote spinduliuoja psichologiniu ir ypač dvasiniu, turtingu įtaigumu. Susirinkusi skaitlinga auditorija tos spinduliuotės neprigesina. Atvirkščiai, iš scenos tokios asmenybės pasakyti žodžiai – o tai, kaip taisyklė, būna prasmingi, reikalingi žodžiai – charizminę spinduliuotę tik sustiprina. Jos pasirodymas veikia kitus, panašiai kaip katalizatorius, fokusuoja susirinkusiųjų jausmus ir mintis ta kryptimi, kuri čia užduodama, yra visiems aktuali..

Apie Birutę Fedaravičienę buvau nemažai girdėjęs kaip apie išskirtinės dvasinės kultūros ir patriotinės, tautinės savivokos įtaigumu apdovanotą asmenybę. Bet atvirai prisipažinsiu: su ja betarpiškai teko susitikti vos porą kartų. Vienąkart pas p. Birutę jos namuose, antrąsyk – Kauno Karininkų Ramovėje. Tačiau kokie tai buvo susitikimai! Juos, praėjus net eilei metų, galėčiau atpasakoti: ne tik jos spinduliuojantį veidą, jausmus, bet ir neeiline išmintimi spinduliuojančias mintis.

Birutė Fedaravičienė

Manau, mano tolesnio pasakojimo apie p. Birutės asmenybę neužgoš, jeigu įterpsiu porą istorinių faktų iš mūsų protėvių, lietuvių-moterų gyvenimo.

Archeologai, tyrinėję Pagrybių (Šilalės raj.) kapinyną, aptiko bendrą vyro ir moters kapą (datuojamą V–VI a.). Tai būta 30–35 metų vyro ir 20–25 metų amžiaus moters palaikai. Kas nustebino tyrėjus? Moteris dešiniosios rankos pirštais buvo suspaudusi kairiąją vyro plaštaką. Tikėtina, kad būtent tokioje pozoje moteris dar buvo gyva, kol ją užpylė žemėmis... Kas buvo tas pagrindinis motyvas, privertęs jauną moterį prisiimti tokią auką – paprotinė dogma ar tikroji, skaisti žmogiškoji meilė? O gal abu dalykai kartu?

„Livonijos kronikos“ puslapiuose aptikau vėlgi mane sukrėtusį įrašą. Jį cituoju: „Vienas dvasininkas, vardu Joanas, tuo metu buvęs Lettonijoje (Lietuvoje – R. G.) nelaisvėje, pasakoja, kad tame kaime 50 moterų, žuvus jų vyrams, pasikorė, nes tikėjo, kad kitame gyvenime jos vėl gyvens su savo vyrais.“ Šis faktas-tragedija chronologiškai sutampa su toje pačioje kronikoje užfiksuotu kunigaikščio Žvelgaičio kariuomenės pralaimėjimu – vyrų buvo išžudyta daugiau nei pusė. Tai atsitiko išsidriekusios gurguolės (su grobiu) poilsio metu. Prasminė-motyvacinė kolektyvinė moterų savižudybė (tikėtina – ne tik tame kaime) kronikoje, manau, buvo aprašyta ne visai teisingai. Tikėtina, kad moterys-savižudės taip pasielgė sau prisiimdamos (ir kitiems primindamos) kaltę už gėdingą savo vyrų ar sužadėtinių neatsargumą (sutriuškinimą)...

Kodėl aš pateikiau tuos, manyčiau, šių eilučių skaitytoją gal nustebinusius istorinius faktus? Man gali būti užduotas tiesmukiškas klausimas: ką bendro suminėti faktai (užmarštin nutolusi istorija) turi su pastabomis apie p. Birutės Fedaravičienės asmenybę? Juos pateikiau manydamas, kad tas ryšys turi gana organiškus kontūrus. Taip, laikai ir papročiai esmingai, neatpažįstamai pasikeitė. Nuotolis iki anų amžių toks didelis, kad mes anų laikų kultūros, gal net jos dvelksmo nebepagauname, nebesuprantame. Bet kai įsigilini, įsijauti į didžiai gerbiamos p. Birutės gyvenimą, į jos viešą elgseną, čia pat susigaudai, pajauti – ji priklauso anų, savo vyrams ir Tėvynei pasiaukojusių moterų kategorijai. Mūsų akyse retėjančiai, vos ne kaip pavasario sniegas tirpstančiai kategorijai. Ji tirpsta kartu su mūsų tauta, su mūsų dvasine kultūra. Ji nyksta kartu su pasaulyje kaip maras įsigalinčia beprasmybe; su, anot popiežiaus Benedikto XVI, besiplečiančia dvasios dykuma.

Negaliu susilaikyti neperpasakojęs iš p. Birutės turtingos biografijos vieno jos „nuotykio“, kuris neabejotinai prilygintinas didžiam žygdarbiui! Tai atsitiko 1940-ųjų metų balandžio mėn . pradžioje, kai Vilnius jau buvo sugrąžintas Lietuvai ir į jį buvo perkeliamos (perkeltos) kai kurios valstybės centrinės valdžios įstaigos.

Kaip žinia, Sovietų Sąjungai ir Vokietijai pasidalinus įtakomis ir visų pirma, tuometinės Lenkijos valstybę, pačių lenkų pasipriešinimas negeso. Vilniaus krašte plėtėsi ne tik Armijos Krajovos dvasia, bet ir jos fizinis pavidalas. Lenkų teroristinės organizacijos „Juodasis erelis“ (kalbama,kad tokią užduotį ji gavo iš lenkų egzilinės vyriausybės Londone) buvo pasiruošta staigiu smūgiu išžudyti visus iš Kauno perkeltus ministerijų ir valstybės institucijų praeigūnus. Birutės teigimu, turėjo įvykti žiauri Lietuvos istorijai „Baltramiejaus naktis“. Tuo norėta parodyti pasauliui, kad Vilnius – organiška Lenkijos, nors ir parklupdytos, dalis. To baisaus sąmokslo išvakarėse pas p. Birutę, kaip Lietuvos pareigūnę, Vilniaus administratoriaus Kazio Bizausko padėjėją, tą vakarą ilgiau užtrukusią darbe, netikėtai apsilankė susijaudinęs ukrainietis, organizacijos „Juodasis erelis“ „aktyvistas“. Vedinas sąžinės (ir, ko gero, pagarbos lietuviams bei ukrainiečių „sąskaitų“ su lenkais motyvacijos) jis ne tik jai pranešė apie rytoj 8 valandą ryto suplanuotas žudynes, bet ir sąmokslininkų susirinkimo vietas, kuriose jie turėtų rinktis 7 val. Birutė Fedaravičienė, tą patį vakarą susisiekė su Vilniaus komendantu Pranu Kaunu ir pakvietė jį skubiai susitikti su tuo ukrainiečiu. Komendantas juo patikėjo, nedelsdamas „ant kojų“ sukėlė savąsias saugumo pajėgas, kurios areštavo ir uždarė į Lūkiškių kalėjimą, nurodytose vietose jau susispietusias sąmokslininkų grupes (daugiau nei 100 ginkluotų vyrų). Deja jau birželio mėnesį rusų okupacinė valdžia paleido teroristų grupuotę, iš kurios formavosi lenkų „Armija Krajova“. Istorikai apie šį istorinį faktą turėtų pasidomėti smulkiau, nes dabartinių įvykių Ukrainoje plotmėje jis byloja apie ukrainiečių ir lietuvių brolybę, reikšmingą ne tik šių tautų istorijai, bet ir kitų tautų tarpusavio santykių sampratai.

Štai jums, mielas skaitytojau, faktas, pats savaime bylojantis ne tik apie p. Birutės žygdarbį, bet ir apie to žygdarbio gilumines šaknis. Ir – apie tai, kad visas jos sąmoningas Vilniaus krašto lietuvaitės gyvenimas buvo tarsi pasiruošimas tam žygdarbiui atlikti. O paskui, įsisukus bjauriems skersvėjams ir vėjams, ši iškili asmenybė ilgam buvo užslopinta. Kaip ir daugelis kitų, atlikusių to ar kito masto žygdarbių lietuvių tautos tęstinumo ir Tėvynės išsaugojimo vardan. Betgi, kaip rodo p. Birutės Fedaravičienės biografija, jos, kaip lietuvės, pilietinė patriotinė veikla yra išskirtinė – turėtų būti pateikiama jaunosios kartos ugdymo programose. Deja, jos ir toliau išlieka pilkomis, dvelkiančiomis dvasiniu infantilizmu ir patriotinių nuostatų ignoravimu. Tikėtina, kad ši knyga apie didžios pagarbos vertą lietuvių moterį susilauks deramo mūsų visuomenės dėmesio.

— Lietuvos mokslų akademijos narys prof. habil. dr. Romualdas Grigas

Akad. Romualdas Grigas