2016 m. Vytauto Leščinsko humoristinio romano „Slaptažodis - akcentas“ pristatymas ir recenzija

Lietuviškoji šveikiada

Nors mūsų literatūra, ypač proza, karine tematika nelabai gali pasigirti gausa bei įvairove, tuo labiau šmaikščiais – humoristiniais, satyriniais – kūriniais, bet štai atsirado kai kas naujo: Vytauto Leščinsko knyga „Slaptažodis – AKCENTAS“. Ji sudaryta iš dviejų dalių („Akademija ir „Aerodromas“).

Perskaičius net sukirbėjo mintis: ar tai nebus smagios lietuviškosios šveikiados pradžia?

Aišku, tokį kūrinį gali parašyti tik itin brandus, prityręs autorius. Vytautas toks ir yra. Darbštumą jis įgijo iš tėvų. O sodrų humoro jausmą įkvėpė dainingoji, net ir pačiais tragiškiausiais metais neprarandanti gyvenimo džiaugsmo, Dzūkija.

Vytautas Leščinaskas

Jau paauglystės metais, besimokydamas Leipalingio vidurinėje mokykloje, būsimasis rašytojas pradėjo bendradarbiauti su tuometinio Veisiejų rajono laikraščio redakcija, rašė žinutes, vėliau ir trumpus feljetonus, pasirašinėdamas dažniausiai slapyvardžiais. Buvo pakviestas į šio laikraščio redakcijos suburtą literatų būrelį, kuriame dalyvavo ir tada dar tik pradedantis poetas Sigitas Geda.

1961 metų rudenį Vytautas buvo paimtas į sovietų kariuomenę. Todėl nutrūko ir literatūriniai bandymai. Tiesa, kartais parašydavo kokią korespondenciją į tuometinę kariuomenės spaudą. Grįžęs iš kariuomenės įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Kelerius metus padirbėjęs sostinės mokyklose, ėmėsi žurnalisto veiklos. Tada, jau turėdamas didelę gyvenimo patirtį, pajuto iš naujo įsižiebiant kūrybinio įkvėpimo ugnelę...

Taigi nenuostabu, jog romano „Slaptažodis – Akcentas“ autorius, pats dalyvavęs vaizduojamuose įvykiuose, gerai pažįstantis kareivio buities kasdienybę, įstengė vaizdingai, tikroviškai ir detaliai perteikti to meto tarnybos sovietų kariuomenėje realijas. Be to, šiame kūrinyje nepagailėta humoro, tad skaitydamas tiesiog negali sustoti. Sužavi ir savitas stilius, ir sodri literatūrinė kalba, tarsi kvapiais prieskoniais pagardinta išraiškingais šnekamosios kalbos elementais. Negi tarnyba kariuomenėje jį to išmokė?

Ne. Dar studijuodamas Vytautas kurį laiką buvo Vilniaus universiteto laikraščio redakcijos bendradarbis. Paskui didžiąją dalį kūrybiškai dosnaus gyvenimo triūsė įvairių laikraščių, žurnalų redakcijose. Tad didesnių galimybių atsirado ir literatūrinei praktikai.

Pagaliau vienas po kito išleidžiami vis solidesni literatūros kūriniai: 1995 m. – humoristinių novelių rinkinys „...Ir moterys...ir vyrai“, 1998 m. apysaka „Moteris prezidentui“, 2000-aisiais apysakų, apsakymų, novelių rinkinys „Keistoji šatenė“, 2007 m. romanas „Žmonės iš sutemų“, 2009 m. humoristinių novelių knyga „Neformatas“ bei romanas „Daktaras Lorencas“. 2010 m. pasirodė dar viena knyga – beletrizuotų apybraižų ciklas „Dvarelis“. 2012-aisiais išleidžiamas romanas „Paskutinis eksperimentas“. O dabar štai – bene brandžiausias rašytojo kūrinys „Slaptažodis – Akcentas“.

Perskaičiau be atokvėpio. Esu įsitikinęs, kad ir bet kurios dabartinės kartos skaitytojui „Slaptažodis...“ darys panašų įspūdį. Kodėl? Jaunajai kartai patiks ne tik sodrus autoriaus humoras, ne tik išraiškinga jaunimui artima šnekamoji kalba, bet ir labai tikroviškai pavaizduotas kareivio gyvenimas sovietų kariuomenėje. Tai iš tiesų tarsi savotiška akademija, o paskui ir praktika kariniame aerodrome, kur vilkdamas kariškos tarnybos naštą jaunuolis turi iškęsti įvairius išbandymus. Jam tenka nelinksma okupacinės kariuomenės naujojo rekrūto dalia.

Tad šiandieninių jaunuolių tėvai, skaitydami šią knygą, prisimins savo jaunystę, gražiausius gyvenimo metus (trejus ar net ketverius), praleistus už geležinių vartų, aukštomis tvoromis apjuostose kareivinių teritorijose ar jūromis plaukiojančiuose karo laivuose, kai buvo atskirti nuo normalaus gyvenimo.

Tačiau, nepaisydamas gana liūdnos tikrovės, autorius apie ją pasakoja linksmai, su humoru ir skaitytoją net skatina smagiai kvatotis! O kaipgi nesikvatosi, kai autorius, meistriškai valdydamas humoristo plunksną, pateikia tokių smagių šauktinio, vėliau jaunojo kareivio, pagaliau – nemažos patirties įgijusio kario gyvenimo scenų? Jų šioje knygoje apstu. Štai įvairių nutikimų pasitaiko jau gabenant vaikinus sunkvežimiu į karinį komisariatą bei pakeliui į naujokų surinkimo punktą ar laukiant, kada pagaliau ešelonais išveš tarsi tremtin į tolimas tarnybos vietas, ir pagaliau tarnaujant viename, paskui kitame kariniame dalinyje.

Stebina kūrybiškai profesionaliai atvira šio kūrinio autentiškos leksikos kalba. Iš tiesų, autoriui įsijautus į kūrinio rašymą, tų laikų dvasios perteikimą, anokia ten naujiena įterpti kitąkart ne itin ausiai malonių sovietų kariuomenėje įprastų „stiprių“ pasakymų!

Gal ir ne kiekvienas, ypač jaunesnės kartos, skaitytojas supras kai kuriuos techninius, karinius terminus, betgi ar verta dėl to sukti galvą – akys bėgs teksto eilutėmis, veidas vis šviesės nuo apstaus sarkastinio humoro, kuriuo persmelkta vos ne kiekviena kūrinio eilutė. Ne vienas pajus anų dienų tvaiką, tą pusiau lagerinę kerzinių batų, sovietinių kareivinių – kazarmų – dvasią, tuo labiau, kad įdomiausi, originaliausi sovietmečio kasdienybėje nuolat skrajojantys kalbos „perliukai“ pristatomi rusiškai – taip, kaip jie girdimi tariant, aišku, išverčiant į lietuvių kalbą.

Nei „Akademija“, nei „Aerodromas“ skaitytojo abejingo nepaliks. Meistriškai bei meniškai Vytautas geba per kario buitį perteikti visą ne tik kariuomenės, bet jau ir apskritai pūvančios sovietinės sistemos to meto dvasią. Šypsodamasis skaitai aprašomas tarsi paprasčiausias kasdienes kario gyvenimo akimirkas ir nejučiomis jauti, kaip iš vidaus griūva liaupsinamoji komunistinė moralė. Abejotina atrodo ir ja grindžiama sovietų kariuomenės galia.

Vytautas Leščinaskas: „Slaptažodis - akcentas“ (titulinis lapas)

Mano karinė patirtis neleidžia prieštarauti nė vienam autoriaus žodžiui, kad kartais ir koks jis šiandieniniam skaitytojui drastiškas, šokiruojantis atrodytų. Patvirtinu: taip, tai tiesa. Autoriaus tiesa, prisodrinta humoro, netgi ir tam laikmečiui būdingų politinio atspalvio juokelių, kurie yra irgi tikros gyvenimiškos patirties dalelė. Juk sovietinė, o juo labiau jaunų uniformuotų vyrų leksika ir buvo tokia, kaip skaitome „Akademijoje“ bei „Aerodrome“, elgsena – taip pat.

Autorius, kaip niekas mūsų literatūroje ligi šiol, drąsiai, sumaniai bei smagiai veda berniokus – naujokėlius – iš lietuviško kaimo per priverstinės tarnybos laiką jaunesniųjų techninių specialistų mokykloje ir pačių tobuliausių ano meto sovietinių kovos lėktuvų turinčioje aviacijos bazėje.

Aišku, kad ir šis, kaip bet kuris meniškas, kupinas humoro kūrinys, negali išsiversti be tam tikrų literatūrinių pagražinimų. Rašytojui pasitelkiant turtingą, kupiną šmaikštaus humoro kūrybinę vaizduotę kaip tik pavyksta išspręsti sunkų uždavinį: kūrinį padaryti ir labai tikrovišką, tiesiog dokumentiškai tikslų, ir drauge ypač gyvą bei vaizdingą.

Esu įsitikinęs, kad ši Vytauto Leščinsko knyga karine tematika – ne paskutinė. Be abejonės, tikroviškai, o dar ir taip šmaikščiai parašyti naują solidų kūrinį nebūtų paprastas darbas. Jam atlikti prireiks tam tikro laiko. Bet, svarbiausia, kad sėkmingai prasidėjusi lietuviška šveikiada nenutrūktų, plėtotųsi toliau.

— Rašytojas, ats. pulkininkas leitenantas Jonas Užurka

Vytautas Leščinaskas: „Slaptažodis - akcentas“ (nugarinis viršelis)

Vytauto Leščinsko humoristinį romaną „Slaptažodis - akcentas“ 14,5×21,5 cm 368 psl. knyga ISBN 978-9955-26-537-5 2016 metais išledo „Briedis“, kaina internetu 6,60 €.