Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Renginys ant Juozapinės kalno „Apjuosime Vilniją „Tautiška giesme", skirtas Lietuvos vardo paminėjimo pasaulyje tūkstantmečiui pažymėti 

Tas vaikas dar bėga, iškėlęs krivūlę virš amžių.
Bet kelias nuo kalno - vis džiūgauja Dusburgo kronikos -
Sosto jie būtų verti, jeigu nebūtų pagonys...
(Tik spėja ištarti ir prūsų sau vardą paglemžia.)...
O vaikas vis bėga, iškėlęs krivūlę kaip ietį...

............................................................................................

Laiko netekęs, vis skrosdamas ašarų miglą,
Kur mindamas taką per Mindaugo mintį išnašią
Likimų brūzgynais, aplenkdamas irštvas, krivūlę
Jis neša į sostinę genčiai, tą kalną apgulusiai...

Kelias pakyla aukštyn, po sparnais vaiko pėdas
Žydinčios marios užplūsta - lengvai ir aižiai
Atsidūsta pasaulio dabar visa žinančios kronikos,
Vaikas vėl bėga! Iškėlęs krivūlę (virš amžių)!

           (Nijolė Labuckaitė-Bielinienė)

2009 m. liepos 5 dieną, Karaliaus Mindaugo karūnavimo - Valstybės - dienos išvakarėse Vilniaus apskrities kultūros centras Medininkuose, ant Juozapinės kalno, prie Karaliaus Mindaugo karūnavimo atminimo akmens, surengė Lietuvos vardo paminėjimo pasaulyje tūkstantmečiui pažymėti skirtą renginį „Apjuosime Vilniją Tautiška giesme".

Šiuo renginiu buvo siekiama ne tik tradiciškai pažymėti Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, bet ir įsilieti į Lietuvai pagražinti draugijos skelbiamą šalies piliečių vienijimo sąšauką „Piliakalnių šviesa", o taip pat drauge su penkiuose žemynuose išsibarsčiusiais lietuviais „apjuosti pasaulį „Tautiška giesme...", juk būtent tą dieną, 21.00 val., mūsų tėvynainiai visame pasaulyje, paraginti aplink pasaulį plaukiančios lietuvių jachtos „Ambersail" 120-ties buriuotojų įgulos narių - Tūkstantmečio odisėjos „Vienas vardas - Lietuva" dalyvių, susibūrę savo bendruomenėse, aikštėse, ant kalvų ir piliakalnių ketino giedoti Lietuvos valstybės himną - tautos dvasios, santarvės ir stiprybės simbolį.

Renginio vedėja - Vilniaus apskrities kultūros centro direktorė Birutė Kurgonienė kreipėsi į susirinkusiuosius prasmingais ir šiai proga labai tinkamais Rytų Lietuvos poetės Nijolės Labuckaitės-Bielinienės žodžiais. Vėliau visi išgirdo retorinį Kazio Bradūno: „Kaip ir kada palyginti nedidelė skaičiumi mūsų tauta, ta saujelė tarp slavų ir germanų jūrų, nebuvo užlieta ir nuplauta audringos istorijos bangų, o išliko lyg baltiškojo kranto nepajudinama uola?

Palengva guldomi mūsų tautos giluminio portreto potėpiai vertė susimąstyti, jaudino, kaitino vaizduotę, savaip gaivino mūsų istorinę atmintį. Atėjęs tūkstantmetis, be abejonės, reikalauja iš mūsų gilesnių apmąstymų, išvadų ir įsipareigojimų. Kartais šventės keičia mūsų gyvenimus ir mus pačius. Taip ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis mūsų kartai - išskirtinė proga paliudyti savo meilę mažam žemės lopinėliui, lietaus vardu pavadintam, juk, anot Henriko Radausko, čia „Begaliniai, sidabriniai,/krištoliniai lietūs lyja,/Laisto rūtą, laisto mėtą,/Laisto rožę ir leliją./Laumė juostą pakabina/Kaip vainiką danguje...

Lietuvos vardo paminėjimo pasaulyje tūkstantmečio jubiliejaus proga už nuoširdų bendradarbiavimą ir nuolatinę paramą tradiciniams renginiams, organizuojamiems ant Juozapinės kalno, prie Karaliaus Mindaugo karūnavimo atminimo akmens, Vilniaus apskrities kultūros centro Padėkos raštais ir atminimo dovanėlėmis buvo paskatinti Medininkų seniūnijos seniūnas Stanislavas Boroško bei Migūnų girininkijos girininkas Francas Jakubovskis. Ypatinga padėka šia proga už tautinio sąmoningumo, orumo, krašto tradicijų ir santarvės puoselėjimą, išskirtines pastangas „auginti visa, kas gera, kas gražu, kas išmintinga ir tvirta" buvo pareikšta Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos ugnininkui Jonui Griežei.

Liepos 6-ąją švenčiame pirmojo suvienytos Lietuvos valstybės valdovo, kunigaikščio Mindaugo vainikavimo karaliumi šventę - Valstybės dieną. Ta proga tinka atsigręžti į prieštaringus istorijos vingius ir priminti pirmąjį ir vienintelį Lietuvos Karalių Mindaugą - asmenybę, pranokusią savo epochą politine strategija, mentalitetu, dvasios jėga. Šiųmetė šventė išsiskyrė ir Vilnijos medžiotojų dovanos Juozapinės kalnui - trijų metrų aukščio medinės Karaliaus Mindaugo skulptūros - atidengimo ceremonija. Birutė Kurgonienė ir Jonas Griežė nuščiūvusios publikos akivaizdoje pagarbiai nuleido nuo paminklo jį pridengusią Taikos vėliavą - švč. Trejybės; Tikėjimo-Meilės-Vilties; kultūros-mokslo-religijos; kultūros vertybių apsaugos simbolį. Pirmieji ąžuolo vainikus paminklo papėdėje padėjo jaunieji Vilnijos medžiotojų bendruomenės atstovai. Netikėtai renginio dalyvių akiratyje pasirodė „gyvas" Karalius Mindaugas, prabilęs į tautą Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas" pagrindinio herojaus kalba. Ir nors susirinkusieji po karališkuoju rūbu ir prabangia karūna atpažino neseniai 75-ąsias gimimo ir 50-ąias tarnavimo Melpomenei metines šventusį  garsų aktorių, Vytauto Didžiojo ordino kavalierių Tomą Vaisietą, išgirstų žodžių įtaigumas ir reikšmingumas nė kiek nesumenko.

Žodį tarė ką tik iš simbolinio tūkstančio kilometrų žygio sugrįžęs Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos prezidentas, Karaliaus Mindaugo ištvermingųjų dviratininkų žygių vadas Juozas Kembrė. Jis pasidalino savo įspūdžiais iš pastarosios, jau penkioliktosios, kelionės po Mindaugo Lietuvą, pasveikino susirinkusiuosius iškilios šventės proga, išsakė ir Karaliaus Mindaugo kolegijos  požiūrį į reprezentacinių valstybės rūmų pavadinimą. Atkreipė visų dėmesį į tai, kad Lietuva ne visuomet buvo valdoma savų, tad tikslingiau būtų buvę rūmus pavadinti karaliaus Mindaugo rūmais, juk ant pastarojo pilies pamatų jie pastatyti...

Kalbėjo Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegijos kancleris Vytautas Baškys. Jis priminė, kaip istorinio Baltijos kelio, kurio 20-ąsias metines šiemet minime, romantika įkvėpė grupelę patriotų 1989 m. rugsėjo 22-ąją (Baltų vienybės dieną) užkopti į aukščiausią Lietuvos viršukalnę, Juozapinės (Svyruonėlės) kalną, ir medžioklės rago garsais pasveikinti didžiosios pergalės Saulės mūšyje 753-iasias metines. Tuomet dar nežinota, kad Medininkams bus lemta tapti Karaliaus Mindaugo vainikavimo dienos minėjimų citadele, kad, susibūrus į Vorutos klubo Karaliaus Mindaugo kolegiją, ne vienerius metus teks pašvęsti šios šventės puoselėjimui ir propagavimui. Bet jau būta nuojautos, jog ateina kažkas aukšta ir didinga. Pagaliau „baltu akmenėliu pažymėta džiaugsmo diena", Kolegijos rūpesčiu, buvo paskelbta Valstybės švente. Štai kodėl ši per dvidešimt metų patriotine dvasia pripildyta erdvė prašosi būti lankoma. Štai kodėl mes čia susirenkame svarbiausios valstybės šventės išvakarėse. Čia iš savo žygių sugrįžta ištvermingieji Karaliaus Mindaugo dviratininkai, prisiekia šauliai, varžosi „Sidabrinio žiedo" lankininkų turnyro dalyviai.

Maloniu siurprizu tapo šventėje apsilankiusio charizmatiškojo Vilniaus universiteto profesoriaus, istoriko Alfredo Bumblausko kalba. Profesorius palinkėjo visiems būti drąsesniems - nekalbėti šiandien vien apie Lietuvos vardo paminėjimo sukaktį, o kalbėti apie Lietuvos valstybės užfiksavimo tarptautinėje erdvėje faktą. Iš kitos pusės, profesorius apgailestavo, jog pasitaiko, kad tūlas džiūgauja dėl to, kad, esą, mūsų protėviai nužudė taikų vienuolį misionierių, nors ši aplinkybė tikrai neturėtų būti džiaugsmo šaltinis, o ir apie tai, kas konkrečiai įvykdė žmogžudystę, kronikos neskelbia...

Artėjo jaudinanti akimirka. Likus kelioms minutėms iki 21.00 val., šventės vedėja Birutė Kurgonienė paprašė visus sustoti ratu, padėti dešinę ranką ant širdies ir, sulaukus signalo, giedoti Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę" - Lietuvos valstybės himną. Repeticijai neliko laiko, tačiau jos ir neprireikė - visi suvokė, kokioje svarbioje akcijoje dalyvauja, troško susijungti su viso pasaulio lietuviais Lietuvos tūkstantmečio akivaizdoje, pasijusti tikrais mylimos tėvynės - Lietuvos piliečiais, reiškiančiais pagarbą savo protėvių darbams ir žygiams. Atlikę himną, visi jautėsi pakylėti, spaudė vieni kitiems rankas, apsikabinę bučiavosi, sveikino šventės proga, linkėjo ištvermės, vilties ir kantrybės.

Atėjo laikas pradėti Lietuvos vardo tūkstantmečio garbei skirtą tautos vienijimo akciją „Piliakalnių šviesa". Visi vylėsi, kad, uždegę ugnies žiburius, jų šviesoje pasijus esą vieningi, iš praeities semią stiprybę, skaisčiu tikėjimu, galingu veikimu pasiryžę stiprinti Tėvynę Lietuvą, kad neišsivaikščiotų iš jos, o visi ir visada jon sugrįžtų - vieningi ir meilės vieni kitiems kupini. Tikėjo, kad tie žiburiai taps mūsų vienijimosi vardan tos Lietuvos šaukiniais, Vydūno kvietimu „auginti visa, kas gera, gražu, išmintinga ir tvirta...".

Sąšaukos aukurą buvo patikėta uždegti Karaliaus Mindaugo kolegijos ugnininkui Jonui Griežei. Suvokdami, kad Juozapinės kalno laužas yra labiausiai iškilęs visoje Lietuvoje (aukuras ant greta stūksančio Aukštojo kalno, nurungusio Juozapinę savo aukščiu, dar nebuvo užkurtas), šventės rengėjai stengėsi, kad ugnies ir dūmų ženklas būtų ypač ryškus, juntamas ir ant kitų šalies kalnų ir piliakalnių. Tam ugnies deivei Gabijai buvo aukojamos aukos - duona, druska, midus. Birutė Kurgonienė švelniai kalbėjo deivei:

Gabija, ugnele, nuostabi šviesele,
        Gal priėmus auką, būsi mums dosni?

Skrosk žaibu padangę, rodyk minčiai kelią,
         Siųski dūmų ženklą, laukiam jo visi.

Žiežirbą įskelki į kiekvieno širdį -
         Santarvės ir meilės, gėrio ir šviesos.

Lai, kas žiūri, - mato, lai, kas klauso, - girdi:
         Buvom, esam, būsim. Čia ir visados...

Gabija, ugnele, stiprink mūsų dvasią,
         Lai vienybė žydi mūsų širdyse.

Ar tėkmėj kasdienėj ką gražesnio rasi
         Negu dieną šią, paženklintą prasme?...

Laužui įsiliepsnojus, buvo prisaikdinti Vilniaus krašto kultūros, verslo ir pilietinės iniciatyvos asociacijos „Atvažiavo meška" kūrybinės stovyklos, įsikūrusios Medininkų pilyje, dalyviai - Medininkų pilies piliečiai. Į stovyklos vadovės Daivos Nazarovienės klausimą, kokį vieną žodį stovyklautojai pasirinktų, norėdami apibūdinti savo dešimties dienų buvimą Medininkų pilyje, girdėjosi: mylėti, saugoti, suprasti, gerbti, padėti, kurti... Buvo akivaizdu, kad jaunieji kūrėjai nusiteikę mylėti ne tik save, tad verti  garbės prisidegti savo deglus nuo Juozapinės kalno aukuro, kad saugotų šią ugnį visą stovyklos veikimo laiką...

Susirinkusiuosius patriotiškai nuteikė jauno poeto Lautyno Rimševičiaus skaitytos savos kūrybos eilės.

Žodis buvo suteiktas garsiam lietuvių alpinistui Vladui Vitkauskui, savo buvimu pagerbusiam aukuro uždegimo ant Juozapinės kalno apeigas ir skubančiam ant aukščiausio Lietuvos kalno - Aukštojo, laukiančio iškilmių ugnies. V. Vitkauskas, Birutės Kurgonienės paprašytas, papasakojo visiems, kokios viršukalnės išsiuvinėtos jo rankose laikomoje Lietuvos trispalvėje (o tai reiškia, kad visas jas alpinistas yra įveikęs) ir pakvietė visus, norinčius aplankyti netoliese esantį Aukštoją ir uždegti ten aukurą, eiti drauge.

O šventė tęsėsi. Ant žvėrių kailiais nuklotų suolų sėdo žmonės, dalijosi tuo, ką kiekvienas atsinešė savo lauknešėlyje, ko gera, bene visiems teko paskanauti ir medžiotojų katile ant laužo virtos stirnienos sriubos.

Susirinkusius savo dainomis sveikino tautinės raiškos sambūris „Vilniaus linksmynė" (vadovas Juozas Timas), Glitiškių kultūros centro kaimo kapela „Kupeta" ir ansamblis „Jeziorečka" (vadovė Elena Sartatavičiūtė), Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai" Vilniaus miesto Naujininkų skyriaus atstovai (vadovė Marija Peikštenienė) bei Tėvynės Sąjungos (Lietuvos krikščionių demokratų) partijos folkloro ansamblis „Kadagys" (vadovė Irena Račiūnienė).

Šventės dalyvius sužavėjo grupė Vilniaus universiteto mišraus choro „Pro muzika" dainininkų, sugebėjusių tarp daugybės Pasaulio lietuvių dainų šventės „Amžių sutartinė" repeticijų ir šventinių renginių rasti laiko ir Juozapinės kalnui aplankyti. Jų dainavimas buvo išties įspūdingas - gilus, sodrus ir įtaigus, liudijantis aukštą kolektyvo sceninę kultūrą, gebėjimą profesionaliai veikti bet kuriomis sąlygomis ir bet kokioje aplinkoje (kaip žinia, ant kalno nuolat siaučia vėjai, tad dainuoti nėra paprasta).

Štai taip gražiai praėjo nuostabus Lietuvos tūkstantmečio vakaras ant ilgą laiką aukščiausia laikytos Juozapinės kalvos. Tikimės, kad jis sutelkė piliečius ne tik šventei, bet ir dideliems darbams, kurie mūsų laukia vardan tos vienintelės... 

Vilniaus apskrities kultūros centro informacija



 © Lietuvai pagražinti draugija, 2010 m. sausio 13 d..