Pamėnkalnio g. 23/5, 01130 Vilnius * Į/k 291906320 * Banko sąskaita: AB SEB Vilniaus bankas LT837044060000279225

Pirmas puslapis
Draugija
Valdyba
Skyriai
Įstatai
Veikla
Leidiniai
Straipsniai
Galerija
Naujienos

 

 

 
 
 
 


Vytautas Visockas

Amžinas rūpestis

Gegužės 23 dieną Lietuvos vidurinėse mokyklose, gimnazijose vyko abitūros egzaminas. Žemesnių klasių mokiniai tą dieną nesimokė. Naujas reiškinys švietimo įstaigų istorijoje. Sulaukėme laikų, kai tokio egzamino metu negalima užeiti į mokyklą net žemesnių klasių mokiniams, ką jau kalbėti apie visiškai pašalinius asmenis. Tokio egzamino metu mokyklose ypatinga padėtis, jos stebimos policijos, kad neatsitiktų taip, kaip jau vieną kartą atsitiko, kai abiturientams reikėjo iš naujo laikyti abitūros egzaminą. Šįmet, ačiū Dievui, tik vienas paauglys panoro pasipelnyti iš, kaip mes kažkada sakydavome, „špargalkos“, ir buvo sučiuptas.


Utenos Dauniškių gimnazijos moksleiviai. Autoriaus nuotrauka

Taigi, tą dieną ir aš su Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininku Juozu Dingeliu į Utenos Dauniškio gimnaziją net nebandėme patekti; su šios mokyklos moksleiviais, kurie dar nelaiko abitūros egzamino, susitikome bibliotekoje. Ir nė truputėlio nesigailime: pirmą kartą lankėmės tokiuose moderniškuose, jaukiuose „knygų namuose“. Antrų tokių Lietuvoje dar nėra. Knygoms čia tikrai jauku, ypač jeigu jos vartomos, skaitomos, jeigu jų išmintis pasiekia jaunų žmonių protus ir sielas. Šia prasme vargu ar galime labai džiūgauti; ne paslaptis, kad jauni žmonės dabar mieliau spaudo klavišus, nei varto knygų lapus.

O mes norėtumėm, kad jie nepamirštų laikų, kai lietuviška knyga buvo ypatingas daiktas, beveik negirdėtas neregėtas, kai ji buvo draudžiama, slepiama, kai jos kaina buvo kalėjimo, tremties, net gyvybės kaina. Tos knygos šiandien lengvai prieinamos, bet ar reikalingos, ar pageidaujamos? Reikia daug pastangų, kad jaunoji karta jas paimtų į rankas.

Pastaruoju metu su didžiausiu molonumu skaitau monografiją „Su Aušra atbudęs“ - apie Juozą Tumą-Vaižgantą, todėl noriu priminti, kaip jis, būdamas Daugpilio (Dinaburgo) realinės mokyklos moksleivis, paėmė į rankas pirmą lietuvišką laikraštį. Cituoju: „Nei socialistu, nei materialistu J.Tumas netapo, nes savo siela buvo apsigimęs aušrininkų tipo tautininku, buvo ankstyvas daktaro Jono Basanavičiaus ir Povilo Matulionio padaras. Susipratusiu lietuviu J.Tumas pasijuto lygiai su „Aušros“ pasirodymu, kai pirmieji jos spinduliai pasiekė jį Dinaburge (Daugpilyje) per P.Matulionį“. Būtent iš P.Matulionio J.Tumas gavo lietuviškų knygelių, tarp kurių buvo ir „Aušra“.

„Lietuviškos knygelės ir P.Matulionio raginimai J.Tumui padarė be galo didelio įspūdžio: jo akelės kažkokia nauja liepsna sušvito, širdelė smarkiau ėmė tvinkčioti, sieloje suvirpėjo naujos stybos, kurios ligi tol, rodos, niekad nevirpėdavo. J.Tumas P.Matulionio paskelbtąją naujieną labiau pagavo jausmu, negu suvokė protu. Sugrįžęs namo, išgirstąją naujieną entuziastiškai papasakojo savo draugui Markeliui, ir juodu dažniau ėmė kalbėti apie lietuviškuosius dalykus, dažniau svarstė, kaip čia ruoštis lietuviams tarnauti. Važiuodamas į tėviškę atostogų, J.Tumas parsiveždavo vieną kitą lietuvišką knygelę, kurią ir namiškiams paskaitydavo“.

Kiek plačiau žinomas Vinco Kudirkos įspūdis, paėmus į rankas pirmąjį lietuvišką laikraštį: „Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir... pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą... rodos girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: o, tu paklydėli, kur iki šiol buvai?“

Jono Basanavičiaus „Aušra“, Vinco Kudirkos „Varpas“, Juozo Tumo-Vaižganto „Tėvynės sargas“...

Tą dieną moderniškiausioje Lietuvos bibliotekoje įvyko Utenos Dauniškio gimnazijos pamoka, skirta pirmojo Didžiajai Lietuvai skirto lietuvių kalba laikraščio „Aušra“ 125-mečiui. Lietuvai pagražinti draugija norėtų, kad ji įvyktų kiekvienoje Lietuvos mokykloje; ne vienoje mokykloje ji jau įvyko. Ypač gražiai praėjo Kaune, Karo muziejaus sodelyje, apie tai reikėtų papasakoti atskirai. Draugijos pirmininkas Juozas Dingelis kreipėsi į Utenos gimnazistus, jo žodžiais tariant – Lietuvos ateities kūrėjus, ragindamas didžiuotis aušrininkų, varpininkų, kitų šviesuolių atliktais darbais, juos tęsti. Tada būsim, tada neišnyksim pasaulio tautų vandenyne. Jis trumpai paminėjo svarbiausius, Lietuvai lemtingus įvykius nuo „Aušros“ pasirodymo iki mūsų laikų. Ne taip lengva Lietuvą pastatyti ant pamatų, garantuojančių tautos išlikimą.

Nepriklausomybės laikotarpis iki lemtingųjų 1940-ųjų buvo didelių darbų, pasiaukojančios veiklos metas, leidęs ištverti net žiauriausius, kruviniausius sovietinės okupacijos dešimtmečius. Tada daug nuveikė Lietuvai pagražinti draugija, įkurta 1921 metais, prie kurios vairo stovėjo rašytojas, žymus valstybės ir visuomenės veikėjas kanauninkas J.Tumas-Vaižgantas, miškininkas prof. Povilas Matulionis (tas pats, kuris moksleiviui J.Tumui įteikė pirmąjį „Aušros“ numerį), buvęs teisingumo ministras ir valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas, prof. Tadas Ivanauskas ir kt.

Juozas Dingelis moksleiviams papasakojo, kaip buvo atkurta Lietuvai pagražinti draugija jau mūsų pačių iškovotos nepriklausomybės laikais, 1995-aisiais. Muziejininkė Birutė Fedaravičienė, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, prof. Aldona Vyšniauskaitė, poetas Justinas Marcinkevičius – atkurtosios draugijos švyturiai. Jų ir kitų nuveikti darbai surašyti į knygą „Tėvynės meilės ir grožio keliu“, kurios ką tik išėjusį antrąjį papildytą leidimą jis padovanojo gimnazijai; paragino mokinius burtis į Lietuvai pagražinti draugiją ir rūpintis, dirbti taip, kaip dirbo mūsų patriarchai, mūsų šviesuoliai, kad pastarojo laikmečio pavojai neįveiktų Lietuvos.

Apie „Aušrą“ ir aušrininkus kalbėjo taip pat mokytoja Laima Jasiūnienė.

Žiūrėjau aš į tuos jaunus žmones ir mintyse bandžiau atspėti: ar reikšminga jiems ką tik priminta Lietuvos praeitis, ar sąvokos „tautiškumas“, „lietuviškumas“ – jiems dar vertybė? Jie dar kalba ir kalbės lietuviškai, jeigu neatsidurs kur visai nelietuviškoje aplinkoje. Pagaliau net tokiu atveju jie nepamirš gimtosios kalbos, bent mintyse ja kalbės. O jų vaikai? Tie irgi gal dar labai toli nenuriedės, kaip tie obuoliai nuo obels. O vaikaičiai? Atsakymo į šiuos klausimus aš jau nesužinosiu. Šiandien to niekas negali žinoti, galima tik spėlioti, optimistiškai arba pesimistiškai.

Amžinas lietuvių tautos rūpestis – išlikti. Kai mes mokėmės mokykloje, Lietuvos istorija, lietuvių tautinė kultūra nuo mūsų buvo slepiama arba iškraipoma. Laimingiausiems vis dėlto pavyko atskirti pelus nuo grūdų, melo propaganda buvo bejėgė. Mažai tikėdami arba visai netikėdami sulaukti išsivadavimo, mes kaupėme, kaip brangenybes saugojome kiekvieną knygą, kiekvieną straipsnį apie aušrininkus, varpininkus, kuriuos čia minėjo J.Dingelis. Tada supratome: svarbiausia – išlikti, o išlikti įmanoma tik tada, jeigu visus tuos tautiškumo, tautinės kultūros lobius pavyks perduoti mūsų vaikams, jeigu jie iš mūsų juos priims. Ši mūsų misija, atrodo, pavyko, kitaip nebūtume išėję į Baltijos kelią.

O dabar? Ar daug kam šiandien reikia Donelaičio, Daukanto, Narbuto, Baranausko, Basanavičiaus, Maironio, Kudirkos, Vaižganto?.. Jų knygos dulka knygynų, bibliotekų lentynose. Apie čia minėtą Stasį Šilingą visi mes, ne tik jaunieji, dar beveik nieko nežinome.

Poetas Justinas Marcinkevičius, Lietuvai pagražinti draugijos garbės pirmininkas, yra sakęs: „1988 m. lapkričio 18 d. man teko teikti to meto Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai siūlymą patvirtinti lietuvių kalbą valstybine. Po penkiasdešimt metų. Tą dieną buvau laimingiausias žmogus. Galvojau, naiviai galvojau: štai dabar mes jau beveik amžini, niekas iš mūsų neatims kalbos ir rašto. Pasirodo, nė velnio! Patys atimame ją iš savęs. Žinoma, tai – išdavystė, ar tik ne pati didžiausia išdavystė lietuvių kalbos istorijoje“.

Poetas yra apgailestavęs, kad net „Dainų dainelės“ konkurse vaikai jau dainuoja angliškai. Apie tai kalbėjau prieš mane sėdintiems Lietuvos ateities kūrėjams (rašau tai be jokios ironijos). Tačiau gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Asta Skeirienė (kaip, pasibaigus šiai istorijos pamokai, supratau), nematanti čia nieko blogo. Trūksta lietuviškų dainų, be to, „Dainų dainelės“ konkurso sąlygose yra reikalavimas: viena daina iš trijų privalo būti lietuviška. Muzikos mokytojams galėčiau patarti pasiklausti dainininko Danieliaus Sadausko, dainuojančio Baranauską, Strazdą, Maironį... Jis žino, kiek dainų yra sukūrusi lietuvių tauta: visų niekada neišdainuosime!

Ir dar. Norėčiau atkreipti dėmesį į žodžius: konkurse viena lietuviška daina - privaloma. Susimąstykime, ką tai reiškia! Jau reikia prievartos, kad dar kai kada vaikai dainuotų lietuviškai! Kas bus toliau?

Atsisveikinant direktoriaus pavaduotoja ir muzikos mokytoja Asta Skeirienė paprašė nesupykti, kad mano ir jos požiūriai į šias opias problemas išsiskyrė. Savo ruožtu aš irgi prašau to paties – nesupykti, kad paviešinau privatų mūsų pokalbį. Jeigu J.Dingelio ir mano žodžiai bent vieną kitą gimnazistą privertė susimąstyti apie amžiną lietuvių tautos rūpestį išlikti, istorijos pamoka, skirta „Aušros“ 125-mečiui, praėjo ne veltui. O jeigu dar šioje gimnazijoje bus įkurtas Lietuvai pagražinti draugijos skyrius, ko labai pageidavo jos pirmininkas, būsime didžiai patenkinti. Pavojų daug, be dviprasmybių juos reikia įvardinti ir rodyti jaunajai kartai.


 © Lietuvai pagražinti draugija, 2008 m. birželio 18 d..