Dviračiais „Per žydinčią Lietuvą“

Keliais per Aukštaitiją, Žemaitiją ir Dzūkiją daugiau kaip aštuonis šimtus kilometrų nusidriekė 2015 m. gegužės 18–23 d. Lietuvai pagražinti draugijos valdybos ir Panevėžio LPD skyriaus surengto dviratininkų žygio „Per žydinčią Lietuvą“ maršrutas. Žygis buvo skirtas paminėti mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečiui ir LPD atkūrimo dvidešimtmečiui.

Per penkiolika savivaldybių

Prasidėjo žygis Panevėžyje. Gegužės 18-ąją, 9 valandą, priešais miesto savivaldybės pastatą, pasipuošę Lietuvos laukų žalumą primenančios spalvos marškinėliais su specialiai šiam žygiui sukurtomis emblemomis — Vyčiu ir stilizuotu mūsų valstybės vėliavos spalvų užrašu „Lietuva“, išsirikiavo dvi dešimtys dviratininkų — žygio dalyvių. Išlydėti jų atvyko Panevėžio miesto savivaldybės vadovas — meras Rytis Mykolas Račkauskas, mero pavaduotojas Petras Luomanas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, Seimo narys Povilas Urbšys, savivaldybės kultūros skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė, kuri, beje, po kitų išlydinčiųjų asmenų kalbų, palinkėjimų „palankaus vėjo“, 9 val. 30 min. ir paskelbė žygio pradžią.

Panevėžio meras Rytis Mykolas Račkauskas

Žygyje „Per žydinčią Lietuvą“ daugiausia dalyvavo panevėžiečių, bet prie jų entuziastingai prisidėjo ir keletas vilniečių, kurių ekipažas, vadovaujamas LPD valdybos pirmininko Juozo Dingelio, tą pačią dieną atvyko iš sostinės tiesiai į starto vietą. O Panevėžyje labai draugišką, vieningą dviratininkų komandą subūrė LPD Panevėžio skyriaus p-kas Vidmantas Kartanas ir pirmininko pavaduotojas Rimantas Narkūnas.

Suminėsime dalyvius. Tai Romas Alekna, Ruslanas Apanasovičius, Rimas Baranauskas, Raimonda Bačelienė, Valentinas Barauskas, Virginijus Benašas, Leonas Bružas, Juozas Dingelis, Irena Dulkienė, Vidmantas Kartanas, Steponas Kubeckas, Vytautas Leščinskas, Vidas Jonas Matulionis, Rimantas Narkūnas, Ramutė Radėnienė, Audrius Rasalas, Bronė Slapšienė, Alvyda Vaitkevičienė, Rytas Tarvydavičius, Vladas Tručinskas, Rimantas Valiūnas, Eduardas Znisčinskis.

LPD žygis „Per žydinčią Lietuvą“ dviračiais

Žygio maršrutas nuvingiavo per Lietuvą, aprėpdamas net penkiolika savivaldybių, kuriose vyko šventiškos dviratininkų sutiktuvės ir valstybingumo šventės.

Iškilmingai išlydėti iš Panevėžio, dalyviai pasuko Pasvalio link. O per šešias žygio dienas aplankė Pakruojo, Radviliškio, Telšių, Kretingos, Palangos, Šilutės, Pagėgių, Jurbarko, Kauno, Prienų, Birštono vietoves, piliakalnius, kol pasiekė Trakus ir pagaliau gegužės 23 d. baigė kelionę Vilniuje, Katedros aikštėje, prie miesto įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo.

Nuo Pumpėnų iki Palangos

Žygio pradžia buvo sėkminga, dviratininkams teko važiuoti nelabai judriu keliu, oras nors vėsokas, bet minant pedalus šalta tikrai nebuvo. Pirmasis sustojimas — Pasvalio rajono Pumpėnų miestelyje, kur dviratininkus labai šiltai, su dainomis ir muzika pasitiko vietos bendruomenė, didelis būrys moksleivių. Jie žygio dalyviams rišo ant riešų dailiai nupintas trispalves juosteles ir klijavo prie marškinėlių, ant krūtinės popierines emblemas su Pumpėnų herbu. Pavaišinti tikru ožkos sūriu ir karšta arbata iš statinaitės, žygio dalyviai traukė savo keliais toliau.

Sustojome Pasvalyje. Prie šio miesto muziejaus dviratininkus pasitiko smagiai grojantis orkestras, pasveikino Pasvalio savivaldybės atstovai, mero pavaduotojas Povilas Balčiūnas, Pasvalio LPD skyriaus pirmininkė Vida Stokienė, vietos bendruomenės nariai, moksleiviai. Beje, Pasvalys turi labai įdomų krašto muziejų, tačiau ir jame neužsibuvome — reikėjo važiuoti toliau, į Pakruojį. O ten sutiktuvės buvo ypač smagios, jose dalyvavo Pakruojo seniūnas Margis Pakruojo LPD skyriaus pirmininkė Janina Dirbanauskienė taip pat Seimo narys Vitalijus Gailius, beje, apdovanojęs visą žygio komandą didžiuliu tortu, išpuoštu šokoladiniais dviračiais.

Teko pasisvečiuoti ir vaikų darželyje „Saulutė“. Jo kieme 1998 m. pasodintas ąžuoliukas, pavadintas Santarvės medžiu, dabar jau išaugęs į gana didelį medį. Vaikai rengėsi prie to medžio mums padainuoti ir pašokti, bet staiga ėmė lyti ir teko visiems eiti į salę, kur dviratininkų pasitikimo renginys sėkmingai vyko toliau. Gražu buvo pažiūrėti, kai į vieną ratelį įsipynė trijų, o gal ir keturių kartų žmonės — mažieji darželinukai, jauniausieji dviratininkai, jų vyresnieji kolegos...

Tą pačią dieną reikėjo pasiekti Radviliškį, kur dviratininkai turėjo šiame žygyje pirmąkart nakvoti. Atvažiuojančius iš Pakruojo dalyvius prie miesto ribos pirmiausia pasitiko būrys vietos dviratininkų, atlydėdamas svečius į miesto kultūros ir poilsio parką, kur jau laukė rajono savivaldybės darbuotojai, meras Antanas Čepononis, vicemears, LPD skyriaus pirmininkas Kazimieras Augulis, administracijos direktorė Jolanta Margaitienė, bendruomenės nariai. Grojo orkestras, šoko ir dainavo moksleivių bei vyresnių atlikėjų kolektyvai. Tai buvo tikra miesto gyventojų ir žygio dalyvių bendra šventė, kurios įspūdžiai — tiesiog neišdildomi...

Radviliškio meras Antanas Čepukonis

Sėkminga buvo žygio dalyviams ir kita diena. Žemaitijos kaimo buities muziejuje pasitiko vicemeras Petras Kuizinas, Telšių LPD skyriaus pirmininkas Justinas Norvilas, etnografinio ansamblio daininikai ir bendruomenė. Nors teko nuvažiuoti ilgą kelią, iš Radviliškio pasiekti Žemaitijos sostinę Telšius, paskui — Kretingą, kur taip pat buvome labai iškilmingai pasitikti, ilgą kelionę atlikusius dviratininkus sveikino Kretingos rajono savivaldybės meras Juozas Mažeika, koncertavo saviveiklininkai.

Kretingos meras Juozas Mažeika

Tačiau ir čia negalėjome užsibūti — artėjant vakarui turėjome nuvažiuoti iki Palangos, kur buvome šiltai pasveikinti Palangos miesto savivaldybės mero pavaduotojo Rimanto Antano Mikalkėno. Itin gražioje vietoje, ant Birutės kalno, folkloro ansambliui „Mėguva“ smagiai griežiant, nuotaikinga vakaronė vyko iki sutemų.

Juozas Dingelis ant Birutės kalno

Rytoj laukia Šilutė, Pagėgiai, senasis Rambynas, poryt — Prienai, Birštonas, Trakai ir Vilnius. Žygiui įpusėjus, patyrėme nuostabių įspūdžių, įsitikinome, kokia graži mūsų žieduose paskendusi Tėvynė.


Trečioji žygio diena prasidėjo dviratininkams iš pradžių vorele traukiant per Palangos miestą, paskui – energingai minant pedalus judriu keliu Šilutės pusėn. Atstumas nemažas, daugiau kaip aštuoniasdešimt kilometrų, o 13 val. reikėjo jau įriedėti į patį Šilutės miesto centrą – ten buvo numatytas entuziastingų keliauninkų pasitikimo renginys.

Nuo Šilutės iki Rambyno kalno

Pasirodo, šilutiškiai dviratininkams – žygio dalyviams – suorganizavo ne vien pasitikimo, bet kartu ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtpenkmečio minėjimo šventę, kurioje dalyvavo Šilutės rajono meras Vytautas Laurinaitis, grupė kitų savivaldybės darbuotojų. Atėjo būrys miesto gyventojų, tad skvere prie miesto kultūros ir pramogų centro buvo labai smagu. Grojo instrumentinė grupė „Karčema“, koncertavo kiti saviveiklininkai, iš kurių dauguma buvo moksleiviai. Atrodė, gaila atsisveikinti su svetingais šilutiškiais, bet, kaip sakoma, laikas nelaukia – žygio dalyviams teko balnoti žirgus, t. y. sėsti ant dviračių ir, lydimiems ketverto tokioje kelionėje itin reikalingų autobusiukų (atsarginiams, o jei kiltų būtinybė, tai ir visiems dviračiams sukrauti, taip pat porai kelionę fotografuojančių bei filmuojančių žurnalistų nuo vieno etapo iki kito pavėžėti), teko krypuoti toliau.

LPD žygeivius sveikina Pagėgių meras Virginijus Komskis

Na, bet pagaliau labai sėkmingai (nei dviračiai gedo, nei dviratininkai silpo) su didžiu šurmuliu įbrazdame į Pagėgių miesto parką. Teko net nustebti, kad čia žygio dalyviai buvo pasitikti taip iškilmingai ir džiugiai. Sutiktuvių renginyje dalyvavo Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, kuris, beje, drauge su žmona Laimute buvo tarp mūsų ir vėliau – per visą nuotaikingą vakaronę itin gražioje, galima sakyti, šventoje vietoje, ant Rambyno kalno. Tad žygio dalyviai jautėsi ypač pagerbti.

LPD dviratininkai su Pagėgių meru Virginijum Komskiu

Renginyje dalyvavę Rambyno regioninio parko darbuotojai pasistengė, kad vakaronė būtų kuo turiningesnė bei smagesnė. Direktorė Diana Milašauskienė ir vyr. kultūrologė Giedrė Skipitienė atėjo vilkėdamos puošnius, galima sakyti, net prabangius lietuvninkių tradicinius dabužius. Kultūrologė papasakojo Rambyno kalno istoriją, kalbėjo ir apie šių vietų ankstesnių laikų gyventojus, kurių kalba skambėjusi savotiškai, minkštai tariant garsą „l“ – tai, aišku, dėl vokiečių kalbos poveikio. Pasiūlė net pamėginti pasimokyti lietuvninkų tarme šnekėti, tik perspėjo, kad anaiptol nėra lengva. Mokančių laisvai taip kalbėti nebent čia aptiksi, bet ir jų atsirastų gal keliolika, gal keletas. O mes išgirdome labai gražiai lietuvninkiškai šnekant. Ir net dainuojant... Pasisekė!

Giedrė Skipitienė ir Diana Milašauskienė ant Rambyno

Vakaronę vainikavo jau sutemoms artėjant įkurtas laužas. Paskui – nakvynė netoli Pagėgių, kaimo turizmo sodyboje. Po dienos nuovargio poilsis toje tykioje vietoje, romantiškoje aplinkoje, mums atrodė tikra palaima...

Nuo Jurbarko iki Kauno

Kitą dieną patraukėme numatytu maršrutu toliau. Oras – tarsi pagal dviratininkų užsakymą – nei per vėsu, nei per šilta, tad ir mūsų kelionės organizatoriai – Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis bei LPD Panevėžio skyriaus pirmininkas Vidmantas Kartanas įsitikinę, kad žygis vyksta sklandžiai, vadinasi, neturėdami vadovavimo rūpesčių, etapas po etapo tik mynė pedalus drauge su kitais, nors šiaip jiems pakaitomis neretai tekdavo autobusiuką pavairuoti. Įsismaginę ir etapą ne kartą užbaigdavo priekyje kitų. Gal ne mažiau ištverminga dviratininkė pasirodė esanti Ramutė Radėnienė, kuri nė neketino nusileisti vyrams. Bet už visus greitesnis buvo vilnietis Ruslanas Apanasovičius – kol kiti vorele baigdavo kokių dešimt ar dvylikos kilometrų etapą, jis spėdavo nutrūkti kur į šalį, užsukti į kokį už kelių kilometrų esantį miestelį, ten pasižvalgyti ir dar pasivydavo ar net pralenkdavo kitus dviratininkus. Tikras lenktynininkas!

Per žydinčią Lietuvą

Taip smagiai bevažiuojant bepigu buvo ir sutartą naują mūsų sutiktuvių vietą – prie Jurbarko miesto ribos iš tolo matomą lelijos formos (lelijos ženklas – net trimis egzemplioriais – švyti Jurbarko herbe) monumentą anksčiau numatyto laiko pasiekti. Ir čia nuūžė, nuklegėjo smagios sutiktuvės – žygio dalyvius sveikino vietos dviratininkai ir rajono savivaldybės atstovai.

Beje, visur, kur tik atvykdavome, aplinkiniai ypač atkreipdavo dėmesį į vaidilučių drabužiais vilkinčias mūsų vėliavnešes – LPD Panevėžio skyriaus pirmininko pavaduotoją Bronę Slapšienę ir šio skyriaus narę Ireną Dulkienę. Viena jų išskleisdavo Lietuvos valstybės trispalvę, kita – LPD Panevėžio skyriaus vėliavą. O tai bet kokia proga padėdavo sukurti didelio iškilmingumo įspūdį.

Vėliavnešės Irena Dulkienė ir Bronė Slapšienė

Tąkart laikas mums bėgo nepaprastai greitai. Atrodė keista, kaip galima per vieną dieną šitiek nepaprastai įdomių vietų aplankyti: dalyvavome itin iškilmingoje sutiktuvių šventėje Veliuonos dvaro parke, kur mūsų dviratininkus sveikino Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, aplankėme Veliuonos miesto įžymiąsias vietas, pasigrožėjome didinga Vytėnų pilimi ir pagaliau pavakare jau buvome Kaune, kur labai nudžiugome, kad kauniečiai taip pat surengė gražią sutiktuvių šventę Nemuno krantinės amfiteatre, palinksmindami muzika, dainomis, palinkėdami laimingo tolesnio kelio, kurio jau, sakytum, ne kažin kiek.

LPD dviratininkai pagerbia Vytautą Didįjį Veliuonoje

Ir net neįtarėme, kad tos pora paskutinių žygio „Per žydinčią Lietuvą“ dienų užgrius mus gausybe tokių įspūdžių, kurių, atrodytų, Nemuno šalyje nelabai yra kur patirti.


Po nakvynės Kaune, beje, tikrose veikiančio vyrų vienuolyno celėse (sic!), Vaižganto memorialinio muziejaus vedėjo Alfo Pakėno išlydėti (prieš tai, aišku, paviešėję „pas Vaižgantą“, taigi jo buvusiame bute, kur visa aplinka atrodo taip jaukiai, tarsi šeimininkas tebegyventų, tik būtų kur valandai kitai išėjęs – gal Nemuno pakrantėje susitikti su kaimynu ir bendraminčiu Maironiu?), mūsų dviratininkai lipa ant dviračių, jiems įkandin – autobusiukai, ir štai visa ta spalvinga vora, – tarsi kokia supermoderni kavalkada, – išsprūsta iš senamiesčio, iškilmingai pervažiuoja Nemuno tiltą ir nespėriai kyla į Aleksotą...

Per Garliavą ir Prienus – į Birštoną

Kadangi vėjas tądien pasitaikė dviratininkams visai palankus, tai nė kiek nevėluodami buvome atpūsti į Prienus. Ten taip pat vyko žygio dalyvių sutiktuvės, kuriose dalyvavo ir rajono savivaldybės mero pavaduotojas Algis Marcinkevičius. O paskui – tiltu per Nemuną ir netrukus pasiekėme Birštoną, kur mus sveikino Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, o jau kokiais smagiais šokiais pasitiko tautinių šokių kolektyvo „Aguonėlė“ jaunimėlis, net ir nupasakoti nelengva. Trumpai tariant, Birštone pajutome tvirtą Tėvynės meilės pulsą, ir ta meilė išsilieja plačiai kaip Nemunas – puikiais gėlynais, nuostabiai sutvarkytu parku ir visa kita žalia, švaria miesto viešąja erdve. Taip, Birštone pamatėme, kad žmonės (ir, – kas itin svarbu, – miesto valdžia!) ne žodžiais, o darbais įkūnija dar Vaižganto su bendraminčiais paskleistą Lietuvos (ne vien gamtos, aplinkos, bet ir žmogaus dvasios) gražinimo idėją.

Birštono merė Nijolė Dirginčienė 2015-05-22 14:10
Birštono „Aguonėlės šokėjai 2015-05-22 14:14

O iš Birštono kelias mus nuvedė į tikrai ypatingą vietą – sovietmečiu mįslingomis aplinkybėmis žuvusio garsaus kalbininko, vieno iš žinomiausių XX a. baltistų, Jono Kazlausko (1930–1970) tėviškę. Ten visa aplinka, kiek žmogus ją gali sutvarkyti bei pagražinti, nepakenkdamas natūraliam, gamtiniam grožiui, mūsų visų, – šios nepaprastos sodybos šeimininkų Birutės ir Virginijaus Kazlauskų svečių, – bendra nuomone, tiek čia ir padaryta. Svarbiausia, nors kukliai, bet pagarbiai (iš pradžių paminkliniu akmeniu, o vėliau ir mediniu paminklu su išdrožtu atvaizdu), įamžintas paties kalbininko atminimas. Sodybą puošia meniškai apipavidalintų stogastulpių grandinė, kiti tautodailės kūriniai. Suprantama, ir mūsų vakaronė vyko pagarbios rimties emocinėje atmosferoje, tarsi jaučiant čia skrajojančią didžio kalbininko, tikro Lietuvos patrioto, dvasią.

Jei yra paukščių rojus, tai jis – čia!

Netoliese sodybos, miške pūpso nedidukas Matiešionių piliakalnis. Aišku, jį aplankėme. Tai vienas iš visai neseniai atrastų piliakalnių. Ilgai liko nepastebėtas turbūt todėl, kad mažas, apaugęs mišku, tarsi susiliejęs su bendra žaliąja aplinka. Tai gal jau tūkstantasis žinomas Lietuvos piliakalnis!

LPD pagerbia kalbininką Joną Kazlauską Matiešionyse 2015-05-22 17:25

Nakvoti mums teko netoli nuo Jono Kazlausko tėviškės, didžiojoje Nemuno kilpoje esančioje Vytauto Gecevičiaus sodyboje. Ją, iš visų pusių apsuptą miško, šiaip rasti būtų gal neįmanoma. Tad ir vedė mus miško keliais keliukais pats sodybos šeimininkas. Tai žmogus, kuris sodybą sutvarkė, didįjį jos pastatą pats iš vidaus dailiomis lentelėmis išmušė ir visokiais savo sukurtais medžio dirbiniais išpuošė. Šeimininką tikrai galima pavadinti ir dailide, ir staliumi, gal net tautodailininku. Kadangi pastatas didelis – geros kaimiškos daržinės erdvumo, tai galima įsivaizduoti, kiek reikėjo triūso jį paversti kaimo turizmo sodybai būdingu universalios paskirties objektu. Nori – čia bus pusiau senovinės pokylių menės, nori – konferencijų salės ar pagaliau – net dviejuose aukštuose išdėstyti turistų miegamieji…

Matiešionių drožiniai

Štai mums čia atvykus, paslaugus šeimininkas ir pasiūlė tose menėse išsimiegoti. O, tai atrodė puiku! Pirmiausia todėl, kad nakvojome natūralioje aplinkoje, kurios dabartinėje Lietuvoje kitur kur nežinia ar pavyktų rasti: mat čia gamta tvarkosi visiškai laisvai, be jokios „pagalbos“ iš šalies, nes niekur aplinkui daugiau nėra žmonių. Taigi išeini į lauką naktį, klausaisi: gegutė kukuoja, bet kukuoja tiesiog nesuskaičiuojamai ilgai be pertraukos. Paskui rytą klausaisi – irgi tas pats: kukuoja ir kukuoja nesustodama. Šiaip gi kitur išgirsti kelis „kukū“ – ir viskas. O čia... Niekada gyvenime man neteko girdėti taip ilgai kukuojant. Ir kiti paukščiai kiekvienas savo balsą nesivaržydami rodo. Mat niekas čia jų neišbaido: žmonės taigi nelandžioja. Tiesiog visai natūrali aplinka gyvūnams natūraliai gyventi. Sakytum, miško pasaka tikrovėje...

Per Aukštadvarį – į Trakus ir Vilnių

Ir štai atėjo mūsų žygio „Per žydinčią Lietuvą“ paskutinė diena. Išvykti iš to paukščių rojaus neskubėjome, pasigrožėjome saulėtekiu, pamažu tirpstančiu naktį sodybą apgulusiu plonu rūko debesėliu. Dabar keliausim ramiai, laiko užteks, mūsų sutiktuvės Trakuose numatytos tik 15.00.

LPD žygeivius sveikina Trakų merė Edita Rudelienė 2015-05-23 14:10

Bet kai atvažiavome... O, tai vėlgi buvo tokios šaunios sutiktuvės, kokių, manau, daugelis kitų keliauninkų galėtų pavydėti. Sveikino žygio dalyvius ir Trakų savivaldybės merė Edita Rudelienė, ir Trakų seniūnas Kęstutis Vilkauskas, o jau Onuškio kapela kad užgriežė, kad uždainavo – tuoj dviratininkai savo dviračius numetę šokti užsimanė. Į šokėjų ratą įsitraukė net Trakuose viešinčių užsieniečių poros. Va kur tai smagumėlis!

LPD žygio „Per žydinčią Lietuvą“ sutiktuvės Trakuose 2015-05-23 15:00

Paskutinis žygio etapas iki Vilniaus buvo lietingas, bet, nepaisant šios vienintelės tokios per visą šešių dienų žygį gamtos nemalonės, mūsų dviratininkai atkakliai varėsi priekin. Ir štai pagaliau pervažiuotas miestas, pasiekta Katedros aikštė, kur prie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino paminklo teko paskutinį kartą sustoti: ten buvo numatytoji žygio pabaiga. Tada ir lyti beveik nustojo. Be kitų susirinkusių vilniečių žygio dalyvius pasveikino dainininkės Lilianos Ablėnaitės vadovaujamas vokalinis ansamblis „Volungė“. Štai taip, pasitikti su skambiomis dainomis, ir baigėme gegužės 18–23 d. vykusią įstabią kelionę per žydinčią Lietuvą.

LPD žygio „Per žydinčią Lietuvą“ sutiktuvės Vilniuje 2015-05-23 18:07

— Vytautas Leščinskas

2015-06-20 paskelbta ir savaitraštyje „Žaliasis pasaulis“ (ISSN 1392-2092), pradžia 23 (965) nr. 1 psl.
Nuotraukų autorius Vytautas Leščinskas. Daugiau vaizdų — LPD mediatekoje.