2014-10-01 Susitikimo su Romualdu Grigu akimirkos

2014 metų spalio pirmąją dieną „Draugystės“ sanatorijos bibliotekoje įvyko susitikimas su žinomu žmogumi, kuriam tikrai nestinga titulų, o atlikti darbai stebina kiekybiniais ir kokybiniais rodikliais. Profesorius Romualdas Grigas — sociologas, tautotyrininkas, publicistas, etnologas ir beletristas — Lietuvoje žinomas, matomas ir girdimas. Daugybė straipsnių, studijų, monografijų sudaro jo rašytinę kraitę, o aktyvi veikla visuomenės veiklos baruose artina gerbiamą profesorių prie žmonių, kuriems rūpi tautos likimo tema. Ne tik likimo — ir išlikimo. Tą liudija ir šio išsamaus ir turiningo veikalo pavadinimas — „Lietuvių tautos išlikimo drama“.

Popietės svečiai

Popietę pradėjo sanatorijos kultūrinių renginių vedėja Lilija Žukauskienė. Ji pristatė knygos autoriaus nuveiktus darbus, apibūdino pažiūras, profesoriaus asmenybės bruožus ir nurodė popietės turinį. Profesoriaus darbų baruose — per tūkstantį įvairiausių publikacijų, o ši knyga tarp jų bene ryškiausiai atspindi jo, mokslininko, kūrėjo ir tikro tautos žmogaus, bruožus. Vedėja pristatė ir kitus svečius: „Versmės“ leidyklos darbuotoją Artūrą Dudavičių, Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininką Juozą Dingelį ir kitus diskusijoje dalyvaujančius žmones.

Pirmiausia kalbėjos Artūras Dudavičius. Jis pasakojo apie profesoriaus gebėjimą dirbti stebėtinai produktyviai, o parašytus straipsnius, monografijas bei juose pateiktus tyrimus, hipotezes ir daugybę kitos veiklos gražiai ir prasmingai sulydyti šioje knygoje. Būtent čia autorius atsiskleidžia ir kaip mokslininkas, ir kaip oratorinių gebėjimų žmogus, ir kaip gabus publicistas, taip pat menininkas. Žodžiu, knyga labai įtaigi. Šiai minčiai iliustruoti kalbėtojas citavo daug mokslinių pastebėjimų, kurie skambėjo išties aforistiškai.

Išsaugotas veiklos tęstinumas

Toliau kalbėjo autoriaus darbų bendražygis — draugijos Tėviškei pagražinti pirmininkas Juozas Dingelis. Ši draugija įkurta 1921 metais, o jos iniciatoriais buvo mums visiems gerai žinomas lietuvių dvasininkas, rašytojas ir publicistas Juozas Tumas (Vaižgantas), miškininkas profesorius Povilas Matulionis, Valstybės tarybos pirmininkas Stasys Šilingas ir kiti. Gražu ir prasminga, kad išsaugotas šios veiklos tęstinumas. Kalbėtojas minėjo kitus iškilius lietuvių žmones, kurie dalyvavo ir dalyvauja šioje draugijoje. Tai monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, Justinas Marcinkevičius, profesorė etnologė Angelė Vyšniauskaitė ir, žinoma, Romualdas Grigas, draugijos ekspertų grupės vadovas. Juozas Dingelis pastebėjo, kad autoriaus darbų gausa, atsidavimas idėjai jungia visus jo paskelbtus leidinius ir atskirus straipsnius. Tai susirūpinimas lietuvių tautos nykimu — kaip autorius sako, fizine ir dvasine emigracija. Kaip atsparą šiam akivaizdžiam reiškiniui prelegentas pateikia daugybę istorinių faktų, praskleidžia kai kurias nutylėtas istorijos vietas, stengiasi užpildyti spragas, kuriose plyti lietuvių tautos praradimų priežastys. Be kita ko, autorius daro didelę įtaką kitiems žmonėms, yra pasakęs daug uždegančių kalbų, įtikindamas ne vieną skeptiką, nutolusį nuo tautos egzistencinių vertybių.

Neištiks prūsų likimas

Sanatorijos bibliotekos vedėjas Julijonas Steponavičius pasakojo savo įspūdžius iš kelių skaitytų šio autoriaus knygų. Jis žavėjosi profesoriaus asmenybės gilumu ir skleidžiama tautiška šviesa, kuri neblėsta, bėgant metams. Jis yra tas, kuris buvo, yra ir bus intelekto, veiklos bei drąsių sprendimų žmogus. Kai profesoriui iškilo grėsmė netekti visų mokslinių laipsnių, jis nepakeitė savo pažiūrų ir išsakytų minčių. Šios knygos autorius — tikras kultūros patriarchas. Tokių žmonių ir jų bendraminčių dėka išliks Lietuva, jos neištiks prūsų likimas. Apie tai verta ne tik galvoti — veikti ir dabar.

Diskusiją tęsė profesorius

Kalbėtojų mintis sodrino dainos. Jas atliko „Marčios“. Diskusiją tęsė pats autorius — profesorius Romualdas Grigas. Jis pirmiausia paaiškino knygos viršelio vaizdinį. 1918 metais, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, šveicarams kilo mintis sudaryti žemėlapį, kuriame atsispindėtų etnografinės valstybių ribos. Taip bandyta pavaizduoti gyvosios istorijos gijas. Lietuva kaip valstybė susiformavo 11 – 13 a. ir jungė kitas gentis. Jis pastebėjo, kad šiuolaikiniai istorikai lieka skolingi savo tautos istorijai, kad nepakankamas dėmesys tautos istorijai ir švietimo sistemoje. Autorius komentavo daugybę istorijos faktų, kunigaikščių veiklos, pažiūrų, kovų su išorės ir vidaus priešais, pažymėjo, kad mūsų istorijoje būta daug tarpusavio nesutarimų. Autorius lietė lietuvių religijos ypatumus, protėvių tikėjimą įvarydamas kaip įsistebėjimą į gamtą. „Aš žvelgiu į mūsų protėvių pasaulį, kurio esmė — gamtojautos suvokimas ir pajautimas. Lietuviai garbino gamtą, kaip Viešpaties kūriniją. Jie nesuteikė jam Dievo pavidalo.“ Toliau minėjo karaliaus Mindaugo įpėdinių veiklas, kurios tikrai nepasižymėjo tautiškumu — veikiau atvirkščiai: antai Žygimantas Augustas po Barboros Radvilaitės mirties tapo polonizatoriumi. Profesorius lietė sudėtingus lietuvių ir Ukrainos santykius ir dramatišką šios tautos panirimą į Rusijos sudėtį. Autorius konkrečiai ir informatyviai atsakinėjo į klausimus — istorinius, sociologinius, netgi literatūrinius. Kaip antai: Fiodoro Dostojevskio, Nikolajaus Tolstojaus lietuviškas šaknis. Klausytojai jautė šio žmogaus erudiciją, žmogišką paprastumą ir kuklumą, atsidavimą savo misijai — susirūpinimą tautos dvasios gyvastimi. Autorius išsakė mintį, kad jau laikas susirūpinti lietuvių piliakalnių likimu. Jų Lietuvoje yra ne šimtai, o keli tūkstančiai. Tai šventvietės. Vienas popietės dalyvis paklausė, kokiu keliu vystosi mūsų istorija, o profesorius Grigas pakartojo mintį, kad joje esama daug netikslumų ir galbūt sąmoningai nutylėtų dalykų, paminėjo Eugenijaus Jovaišos veiklą ,,Aisčių istorija“ kaip labai pozityvų ir reikšmingą istorinį darbą. Popietė užsitęsė, autorius pasirašinėjo autografus, dėkojo už susidomėjimą savo tautos išlikimu, linkėjo ir mums sveikatos ir tautinio sąmoningumo.

Minčių branda

Ruošdamasi šiam susitikimui, susipažinau su knygos turiniu, atidžiai perskaičiau kai kuriuos skyrius, pasižymėjau minčių, kurias ir siūlau skaitytojams. Jose pažyra istorinis išmanymas, tautinės dvasios galia, gimtosios kalbos, kaip egzistencinės vertybės, svarba ir kitų išmintingų dalykų. Tegu ima skaitytojai šią knygą į rankas: mokslininkai, politikai, mokytojai, mokiniai, studentai, tautine savimone susirūpinę žmonės. Aš pati, skaitydama knygą, radau Mikalojaus Daukšos, Vydūno, Justino Marcinkevičiaus, kitų tautos žmonių kūrybos atgarsius. Pacituosiu kai kurias mintis.

Priminė Vaižgantą

Žiūrėjome į šį žmogų, kuris savo tautiniu entuziazmu, gal net išoriniu panašumu priminė Vaižgantą. Panirusį į darbą — svarbų, sakralų ir būtiną žmogui gyventi, kurti, džiaugtis tuo, kas Dievo sukurta. Žiūrėjome į žmogų, kukliai save pavadinusį emeritu. Skaitytojui priminsiu, kad šio žodžio prasmė — nusipelnęs, atitarnavęs. Romualdas Grigas — nusipelnęs tautai žmogus, bet tikrai dar neatitarnavęs. Prie arbatos puodelio buvo kalbama apie artimiausią užduotį. Reikia pasiekti, kad lietuvių piliakalniai būtų įrašyti į UNESCO saugomų objektų sąvadą, kad kiti metai būtų įvardyti kaip Piliakalnių apsugos ir tvarkymo metai. Profesoriaus ir Lietuvai pagražinti draugijos iniciatyva jau parašytas kreipimasis į Prezidentę, Seimo pirmininkę, Premjerą.

Profesorius išlieka tarp aktyviausių tautos žmonių. To ir palinkėjome išsiskirdami — saugoti savo sveikatą, darbuotis, kurti ir džiaugtis.

— Izabelė Ūsienė

Prof. Romualdas Grigas Druskininkuose 2014-10-01