Tarptautinė moterų organizaciją  -  ZONTA INTERNATIONAL

kviečia LPD narius ir visuomenę į  įdomų ir visiems  svarbų renginį  sveikos gyvensenos klausimu

2016.11.24 d. 17.30 val. Vilniaus mokytojų namų svetainėje.

kvietimas

_________________________________________________________________________________

 

Lietuvos gražintojai dalijasi  patirtimi

2016 m. liepos 15 d. LPD Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyrius  sulaukė svečių. Pasižiūrėti kaip tvarkomomos Panevėžio miesto ir rajono  gražiausiių  sodybų, daugiabučių  namų  teritorijos,kai vystoma   draugijos skyrių ir bendruomenių veikla atvyko
LPD Rokiškio  ir Pakruojo skyriaus narių  delegacijos, kurioms vadovavo skyrių pirmininkės Laimutė Keraitienė ir   Janina   Dirbanauskienė. Susitikimas prasidėjo apsilankymu Rimutės  ir Vaclovo Laucių sodyboje, kurioje šeimininkai sukūrė nuosavą rojų buvusioje pelkėje. Ši sodyba laimėjo gražiausios 2013 m. Panevėžio  miesto sodybos titulą. Vėliau svečiai apsilankė Liekupio bendruomenės parke. Čia šventinę  programėlė atliko Liekupio bendruomenės vaikai - Anabelė, Nora, Adelė ir Juozas bei Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio skyriaus nariai Irutė Dulkienė, Vilius Šidlauskas. Gitara grojo ir padainavo Regimantas Pakavičius. Svečiams įteikėme Liekupio bendruomenės geriausios duonos kepėjos Vidos Baranauskienės duonos 'Emigranto svajonė'. Sigita Slapšienė padovanojo surinktų vaistažolių rinkinėlius. Pasivaišinome  kava, arbata bei sumuštiniais. 12 val. išvykome į Nendrės gatvę Nr.10 ir apžiūrėjome Gintauto Šimkaus, 2014 m. gražiausiai tvarkomos aplinkos prie daugiabučių namų Panevėžio mieste konkurso bei 2015 m. gražiausio Lietuvos gėlyno prie daugiabučių konkurso nugalėtojo, tvarkomą aplinką. Pasigrožėję, nusifotografavę nuėjome prie Nendrės gatvės Nr.20, kur  mūsų skyriaus valdybos narys , fotomenininkas Virginijus Benašas yra pasodinęs gražius gėlynus, o namo rūsyje parengęs parodą.
14 val. apžiūra tęsėsi toliau - svečiai susipažino su  gražiausia 2014 m. Panevėžio rajono Giedrės ir Vidmanto Kartanų sodyba. Čia visų laukė pietūs, arbata, pyragaičiai iš Pakruojo bei Rokiškio sūris. 15 -17 val. aplankėme Upytės piliakalnį, nuvažiavome į  Amatų centrą  ir į Lino muziejų, kuriame buvo nufilmuoti miuziklai 'Baltaragio malūnas' ir 'Velnio nuotaka'. 17.30 val. vyko kompozitoriaus Sigito Stankūno  koncertas Panevėžio m. S.Stankūno 'Menų namuose'. Vakare išleidome svečius sustiprinę bendruomeniškumo ryšius bei įsitikinę, kad LPD  rajonų skyrių atstovai turime plėsti  tarpusavio bendradarbiavimo ryšius ir dalintis patirtimi. Pasižadėjome ateityje lankytis vieni pas kitus  ir  skleisti  Vaižgantiškas idėjas, grąžinnt  savo mylimą Tėvynę  Lietuvą.

 Panevėžio LPD  skyriaus pirmininko pavaduotoja               Bronė Slapšienė


_________________________________________________________________________________

 

DVIRATININKŲ ŽYGIS  'PER ŽYDINČIĄ AUKŠTAITIJĄ'

2016 M. BIRŽELIO MĖN. 15-19 D.

 

 

ANTRA DIENA

 

C:\Users\HP\Desktop\DSC050586.jpg
ANTRA DIENA – 2016 m. birželio 16 d.

Ryte papusryčiavę  ruošėmės išvykti iš svetingos Tunaičių sodybos.

C:\Users\HP\Desktop\Sigute.jpg
Sigutė Slapšienė viena pirmųjų susiruošė tęsti žygį toliau (nuotrauka Stepono Kubecko)

Birželio 16 d. maršrutas: PANEMUNĖLIS-ROKIŠKIS-UTENA

Mūsų Panevėžio skyriaus LPD pirmininkas Kartanas nors ir po neseniai  padarytos menisko operacijos sėkmingai mynė dviračio pedalius kartu su kitais dalyviais. Mes jam dėkingi už sudėliotą, suskaičiuotą žygio kilometražą, kurį su gera nuotaika tikimės sėkmingai įveiksime.

C:\Users\HP\Desktop\DSC085366.jpg
LPD Panevėžio skyriaus pirmininkas Vidmantas Kartanas (nuotrauka Virginijaus Benašo)

Prie Struvės lauko Gireišių punkto UNESCO paveldo mus pasitiko Panemunėlio seniūnijos bendruomenė ir  mažieji panemunėliečiai.  Apie STRUVĖS geodzinį lanką sužinojome:
Struvės geodezinis lankas – apie 2820 km ilgio trianguliacijos grandinė, skirta tiksliam Žemėslanko ilgiui nustatyti ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Pavadinta astronomo Frydricho Georgo Vilhelmo Struvės vardu. Struvės geodezinis lankas tęsiasi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos ir kerta šias dabartines valstybes: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą. Dienovidinio lankui apskaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai, kuriuos sujungus gauta grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. XIX a. tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, kurio matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus.

C:\Users\HP\Desktop\Sutikimas Struvėje.jpg 
Rokiškio raj. Panemunėlio universalus daugiafunkcinio  centro vadovė Laima Samoilovienė įteikia angelą LPD pirmininkui Juozui Dingeliui (nuotrauka V.Benašo)

C:\Users\HP\Desktop\13423776_629181760584323_1781600202512197332_n.jpg
Jaunieji panemunėliečiai sutinka žygio dalyvius (nuotrauka Virginijaus Benašo)

Pabendravę bei pasikeitę suvenyrais keliavome toliau.

C:\Users\HP\Desktop\DSC061053.jpg
Bendra nuotrauka (nuotrauka V.Benašo)
ROKIŠKIS

C:\Users\HP\Desktop\Rokiskis.jpg

 

ROKIŠKIO HERBAS

C:\Users\HP\Desktop\150px-Rokiskis_COA.gif

ROKIŠKIO HERBO aprašas

 

Skydas ketvirčiuotas. Pirmajame raudonajame lauke pavaizduota sidabrinė trišakė žvakidė, antrajame auksiniame lauke juodas žingsniuojantis jautis, trečiajame mėlynajame lauke - sidabriniai vargonai, ketvirtajame raudonajame lauke - trys sidabrinės į apačią trumpėjančios juostelės su sidabrine heraldine lelija viršuje.

Simbolika

Rokiškis - miestas Lietuvos šiaurės rytuose, Panevėžio apskrityje (60 km į šiaurę nuo Utenos). Rokiškio rajono savivaldybės, Rokiškio miesto seniūnija, taip pat kaimiškosios seniūnijos centras. Urbanistikos paminklas – garsėja senąja architektūra, gražiomis kultūrinėmis tradicijomis, kraštotyros muziejumi. Centre stovi Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia (nuo 1877 m., su Šv. Juozapo koplyčia, šventoriaus tvora su vartais), Kalvarijos, Rokiškio Šv. Aleksandro Neviškio cerkvė (nuo 1939 m.), yra kapinės (Laukupio g. ir Kalneliškiuose), Rokiškio sentikių cerkvė, Nepriklausomybės aikštė, kultūros rūmai, paštas (LT-42001), centrinė rajono ligoninė, psichiatrijos ligoninė, į šiaurę nuo tvenkinio – dvaro sodyba ir parkas, Rokiškio krašto muziejus, yra prakartėlių muziejus (atidarytas per 2007 m. Kalėdas), buvusi muzikos mokykla (nuo 1785 m., po to 18831904 m.).  Rokiškio mieste gyvena 14999 gyventojai.

C:\Users\HP\Desktop\DSC062080.jpg
Mus pasitiko jaunieji dviratininkai ir palydėjo į Rokiškio muziejų (nuotrauka Virginijaus Benašo)

C:\Users\HP\Desktop\Rokiskis.jpg
Prie  Rokiškio muziejaus (nuotrauka Virginijaus Benašo)

Rokiškio dvaro rūmai (krašto muziejus) pastatyti 1801 metais klasicizmo stiliumi pagal nežinomo architekto projektą. 1905 metais centrinis pastatas buvo perstatytas pagal architektų K. Jankovskio ir P. Lilpopo projektą ir įgijo baroko elementų. Nuo 1952 metų dvaro rūmuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, kuriame yra per 100 tūkst. eksponatų.  Muziejuje galima susipažinti su veikiančiomis ekspozicijomis: Rokiškio dvaro kultūra ir istorija, Rokiškio krašto istorija nuo seniausiu laikų. Išskirtinę vietą užima unikali dievadirbio Liongino Šepkos (1907-1985 m.) drožinių ekspozicija. Rokiškio krašto muziejuje Jūsų laukia vienintelė Lietuvoje prakartėlių (Betliejų) ekspozicija. Joje apie 100 prakartėlių. Čia rengiamos dailės parodos, plenerai, klasikinės muzikos koncertai, literatūros vakarai. 2011 metais Rokiškio dvaro sodyba buvo pripažinta patraukliausia Lietuvos turizmo vietove.

C:\Users\HP\Desktop\DSC063048.jpg
LPD pirmininkas Rokiškio miesto merui įteikia suvenyrus (nuotraukas Virginijaus Benašo)


ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS
C:\Users\HP\Desktop\DSC062926.jpg
Nuotraukoje miesto meras LPD Panevėžio skyriaus pirmininkui Vidmantui Kartanui ir LPD pirmininkui Juozui Dingeliui įteikia sūrį (nuotrauka Virginijaus Benašo)

Apžiūrėjome muziejaus ekspozicijas.

C:\Users\HP\Desktop\DSC063453.jpg
Ramutė  grožisi  dvaro oranžerijos gėlėmis (nuotrauka Virginijaus Benašo)

 

Apsilankėme LIONGINO Šepkos dirbinių parodoje

C:\Users\HP\Desktop\Sepkos darbai.jpg
Liongino Šepkos paroda (nuotrauka Sigitos Slapšienės)

Liongino ŠEPKOS muziejus

Vėliau nuvykome į Rokiškio bažnyčią. Mus pasitiko klebonas E. Novikas ir labai įdomiai pravedė ekskursiją po bažnyčią.

C:\Users\HP\Desktop\13418822_629182250584274_6327929470842381728_n.jpg
Pasakoja klebonas E. Novikas (nuotrauka V. Benašo)

Rokiškio bažnyčia


Pirmoji bažnyčia pastatyta ir parapija įsteigta apie 1500 m. Nauja medinė bažnyčia pastatyta 1590 m. Jai priklausė 18 valakų žemės, sklypas miestelyje. 1664 m. prie bažnyčios pastatyta Rokiškio dvaro savininkų Krošinskiųkoplyčia. 1666 m. minima klebonija ir varpinė. Nuo 1691 m. rašytos metrikų knygos. Iki 1700 m. pastatytas priebažnytis. Nuo 1700 m. veikė parapinė mokykla. Bažnyčiai sudegus, 1713 m. kunigaikštienė Elena Krošinskienė-Tyzenhauzienė pastatė naują medinę. Ji 1778 m. buvo pakrypusi, begriūvanti. Bažnyčiai 1806 m. priklausė Bulvėniškio palivarkas su Zypolių kaimu. 1864 m. bažnyčia sudegė. Pamaldos laikytos kapinių koplyčioje. 1866 m. patvirtintas architekto Frydricho Gustavo fon Šachto mūrinės bažnyčios projektas. 18681877 m. pastatyta dabartinė bažnyčia. Jos fundatorius – Rokiškio grafas Reinholdas Tyzenhauzas. Architektas – Georgas VernerisTirolio. Statyba rūpinosi klebonas Lionginas Rekstis, vėliau – klebonas Stanislovas Šimkevičius. Kartu buvo statomos ir Rokiškio Kalvarijos. 1879 m. po presbiterija įrengta ir pašventinta požemio koplyčia, altoriuiParyžiuje padaryta 12 skulptūrų, kurios Varšuvoje paauksuotos. Pagal architekto Georgo Vernerio projektą 1882 m. įrengtas didysis altorius, sakykla. 1883 m. pastatytas varpinės bokštas, įkelti 3 varpai. 1885 m. įrengti 24 registrų vargonai. Tais pačiais metais bažnyčią konsekravo vyskupas Mečislovas Paliulionis. 1883 m. dirbti vargonininku pakviestas čekas Rudolfas Lymanas. Iki 1903 m. jis vadovavo ir Tyzenhauzų dvare veikusiai muzikos mokyklai. 19011943 m. vargonininkavo Matas Milaknis. Jis subūrė chorą ir jam vadovavo. 1908 m. įsikūrė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos, 1909 m. – „Saulės“ draugijos skyriai. 1919 m. lapkričio 29 d. Rokiškio kapinėse palaidotas Latvijoje bolševikų nužudytas kunigas Jonas Budrys. Klebono prelato Igno Labanausko rūpesčiu 1934 m. įsteigta altarija. AltaristaBenediktas Šveikauskas (1884–1941) enkavedistų areštuotas ir 1941 m. birželio 24 m. sušaudytas. Palaidotas Rokiškio kapinėse. 1950 m. areštuotas kunigas Vladislovas Butvila (1896–1961), kalintas iki 1956 m. Architektūra ir kultūrinės vertybės: Bažnyčia neogotikinė, mūrinė, stačiakampio plano (42,7 × 19,3 m), halinė, su pristatytu 56,5 m aukščio kvadratiniu varpinės bokštu. Vidus 3 navų. Jas dengia krištoliniai skliautai. Šventoriaus tvora akmenų mūro, viršuje – ažūrinės raudonų plytų grotos. Šventoriuje stovi Šv. Juozapo koplyčia. Po presbiterija įrengta fundatorių kripta, kurioje ilsisi kunigaikščiai Krošinskiai, grafai Tyzenhauzai ir Pšezdeckiai. Bažnyčioje galima pasigrožėti labai vertingais medžio dirbiniais iš Belgijos, vitražais ir bronzinėmis skulptūromis iš Austrijos, bronziniu paauksuotu altoriumi iš Prancūzijos ir kitais dirbiniais.

C:\Users\HP\Desktop\Rokiškio bažnyčia.jpg
Dviratininkai prie Rokiškio Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčios kartu su klebonu  E.Noviku
(nuotrauka Virginijaus Benašo)

VELNIAKALNIS

 

C:\Users\HP\Desktop\ROKIŠKIS.jpg
Velniakalnio bendruomenės pirmininkas Stasys Mekšėnas rodo savo valdas (nuotrauka V. Benašo)

Velniakalnio bendruomenės pirmininkas mums pasakojo, kad Velniakalnis  yra sakraliniu požiūriu įdomi Rokiškio priemiesčio dalis. Šioje vietoje buvo sumanyta įrengti Kalvarijų koplyčias. Jos pradėtos statyti 1864 m. (architektas G. Verneris). Sumanymas nebuvo įgyvendintas, laikui bėgant pasikeitė ir pati vieta. Tačiau viena koplyčia buvo baigta statyti. Jos altoriuje galime išvysti Marijos statulą.

C:\Users\HP\Desktop\6.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

 

C:\Users\HP\Desktop\Gimines.jpg
Bronė Slapšienė, Laimutė Keraitienė ir Sigutė Slapšienė

Velniakalnis

Rokiškis nėra didelis miestas, čia daugiausia gyventojai gyvena individualiuose namuose, todėl labai gražu kai namų langai išpuošti gražiomis langinėmis

C:\Users\HP\Desktop\DSC066343.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

 

C:\Users\HP\Desktop\DSC066122.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

Dviračiais važiuodami per miestą žygio dalyviai turėjo galimybę sustoti, pasigrožėti langinėmis, prie
jų nusifotografuoti ir toliau važiuoti.

Rokiškio langinės

Savivaldybės valgykloje labai skaniai papietavę pakilome vėl į kelią. Oras darėsi vėsesnis, matėsi lietaus debesėliai. Pamažu pradėjo lyti...
Apie žygį ,,Per žydinčią Aukštaitiją ,,spaudoje
http://www.rokiskis.lt/images/17692/plakatas%20-%20zygis-2016_000001.jpg
APIE MUS RAŠO SPAUDOJE

Gimtasis Rokiškis Bendruomenių vartai Žygio „Per žydinčią Aukštaitiją“ dviratininkams – panemunėliečių angelas

Žygio „Per žydinčią Aukštaitiją“ dviratininkams – panemunėliečių angelas

Publikavo Dalia Zibolienė - 2016 m. birželio 17 d.

 

Dviračių žygis

Panemunėliečiai Struvės geodezinio lanko Gireišių punkte pasitiko dviračių žygio 'Per žydinčią Aukštaitiją' dalyvius. Panemunėlio universalaus daugiafunkcio centro atstovai į susitikimą numynė dviračiais, o direktorė Laima Samuilovienė žygeiviams įteikė sėkmę nešantį angelą.

Dviračių žygio 'Per žydinčią Aukštaitiją' dalyvių sutikimas Struvės geodezinio lanko Gireišių punkte. Panemunėlio universalaus daugiafunkcio centro archyvo nuotr.
Dviračių žygio „Per žydinčią Aukštaitiją“ dalyvių sutikimas Struvės geodezinio lanko Gireišių punkte ( Panemunėlio universalaus daugiafunkcio centro archyvo nuotr. )

Dviračių žygio 'Per žydinčią Aukštaitiją' dalyvių sutikimas Struvės geodezinio lanko Gireišių punkte. Panemunėlio universalaus daugiafunkcio centro archyvo nuotr.
Dviračių žygio „Per žydinčią Aukštaitiją“ dalyvių sutikimas Struvės geodezinio lanko Gireišių punkte (Panemunėlio universalaus daugiafunkcio centro archyvo nuotr.)

C:\Users\HP\Desktop\Kelyje 2.jpg
Kelyje (nuotrauka V.Benašo)

C:\Users\HP\Desktop\DSC072406.jpg
'Esu be galo sužavėtas Rokiškio krašto žmonėmis, Tunaičių sodyba, Rokiškio miestu, Šv.Evengelisto Mato bažnyčia, klebono pasakojimu apie bažnyčią, Kraštotyros muziejumi, Mero dovanotu sūriu, Velniakalniu su jo pirmininku  ir miestą puošiančiomis langinėmis' - sako Vladas (nuotrauka Virginijaus Benašo)

 

Ačiū sakome Rokiškio rajonui jo žmonėms ir vykstame toliau. Mūsų sekantis sustojimas - VAIŽGANTO GIMTINĖ.

C:\Users\HP\Desktop\13423994_629182313917601_7340727085133489993_n.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

 

C:\Users\HP\Desktop\Prie Vaizganto.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

C:\Users\HP\Desktop\DSC0721132.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

C:\Users\HP\Desktop\DSC076069.jpg
Su policijos palyda sėkmingai pasiekiame Uteną (nuotrauka Virginijaus Benašo)

 

 

UTENA

C:\Users\HP\Desktop\150px-Coat_of_arms_of_Utena_(Lithuania).png

Utenos herbas – auksinė pasaga mėlyname skyde, skydo papėdėje sidabrinė aštuonių spindulių vertikalaus rombo kontūro žiežirba. Herbą 1969 m. sukūrė dailininkai Arvydas Šaltenis ir Aldona Jonuškaitė. Po metų herbas panaikintas. Pagal 1969 m. piešinį herbas atkurtas (atkūrė dail. R. Minkevičius). Herbo etaloną Lietuvos heraldikos komisija aprobavo 1996 m. rugsėjo 19 d.
1996 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu patvirtintas dabartinis Utenos herbas.

UTENA – miestas šiaurės rytų Lietuvoje, Utenos aukštumoje (Aukštaičių aukštumos dalis), 92 km į šiaurę nuo Vilniaus. Utenos apskrities ir Utenos rajono savivaldybės centras, Utenos miesto seniūnija, apylinkių seniūnijos centras. Stovi Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčia (pastatyta 1884 m.; šalia jos – senosios kapinės), nedidelė stačiatikių Utenos Viešpaties Pakilimo į dangų cerkvė, Utenos sentikių cerkvė (nuo 1991 m.), nauja Utenos Dievo Apvaizdos bažnyčia (pašventinta 2005 m.), Utenos baptistų bažnyčia, sinagoga. Veikia kultūros centras, kultūros rūmų dailės galerija, vaikų socialinės paramos ir ugdymo centras, turizmo informacijos centras, du pašto skyriai (centrinis LT-28001), Utenos krašto muziejus (nuo 1929 m.). Stovi vandentiekio bokštas (istorijos paminklas), pašto rūmai (senoji pašto stotis, XIX a. klasicizmas, archit. Vaclovas Ričelis), Utenos Šv. Mergelės Marijos, Kankinių Karalienės koplyčia rytų Aukštaitijos partizanams atminti (Kančių kalnelyje prie Dauniškio ežero), paminklas J. Basanavičiui (centrinėje miesto gatvėje). Utenos šiaurėje yra rajono centrinė ligoninė. Mieste vasarą Rašės hipodrome rengiamos ristūnų lenktynės. Mieste gyvena 27484 gyventojai. Miesto meras Alvydas Katinas.

Utena

 

 

C:\Users\HP\Desktop\DSC068374.jpg
Jaunieji Utenos dviratininkai mus sutinka prieš Uteną Vyžuonose ir atlydi iki sutikimo vietos prie Dauniškio ežero (nuotrauka Virginijaus Benašo)

C:\Users\HP\Desktop\11p.jpg

 

C:\Users\HP\Desktop\06kpg.jpg
LPD Utenos skyriaus pirmininkė Danute Eidukiniene ir LPD pirmininkas Juozas Dingelis (nuotrauka Virginijaus Benašo)

 

Utenos rajono savivaldybės informacija:

http://www.regionunaujienos.lt/wp-content/uploads/2016/06/IMG_3630-300x200.jpg

Birželio16 d. Uteną pasiekė Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) surengtas dviratininkų žygis „Per žydinčią Aukštaitiją“, skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir draugijos įkūrimo 95-mečiui. Draugijos nariai, važiuojantys nuo Svėdasų, buvo sutikti prie Vyžuonų miestelio Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo Romualdo Kraulišo, jaunųjų Utenos dviratininkų ir palydėti iki pat Utenos. Utenoje žygeiviai buvo iškilmingai pasveikinti prie Dauniškio ežero, prie kurio jų laukė Lietuvai pagražinti draugijos Utenos skyriaus pirmininkė Danutė Eidukynienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos atstovai, Utenos trečiojo amžiaus universiteto nariai bei susirinkę miesto gyventojai. 20-ies dviratininkų žygis „Per žydinčią Aukštaitiją“ vyksta birželio 15–19 dienomis. Jis prasidėjo ir baigsis Panevėžyje. Žygio metu yra kuriamas filmas, kurį vėliau pamatys pasaulio lietuviai ir kiti mūsų žemės žmonės kelionės aplink pasaulį metu. Kelionė, kurią organizuoja „Klajūnų klubas“, prasidės 2016 m. ir baigsis 2018 m. Gražiausi Lietuvos vaizdai, rajonų pasiekimai ir žmonės atspindės Lietuvą pasaulyje. LPD žygeivius prie Dauniškio ežero sveikino LPD Utenos skyriaus pirmininkė Danutė Eidukynienė, Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė, įteikusi viešnagę Utenoje priminsiančių dovanų LPD valdybos pirmininkui Juozui Dingeliui ir LPD Panevėžio skyriaus pirmininkui Vidmantui Kartanui. Savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos ir civilinės saugos skyriaus vedėja Rosita Deveikienė ir pavaduotoja Rasa Kaziliūnienė atminimo dovanų įteikė visiems dviratininkams. Kalbėdami svečių atstovai – LPD valdybos pirmininkas Juozas Dingelis ir Panevėžio skyriaus pirmininkas Vidmantas Kartanas – sakė, kad labai džiaugiasi esantys Utenoje. Važiuodami per miestą, jie pastebėjo įspūdingus Utenos parkus, sutvarkytas gatves ir viešąsias erdves, o tai Uteną daro gražiu, patraukliu miestu. „Uteniškiai darbais ir įgyvendintais sumanymais jau pagražino savo kraštą, – sakė Juozas Dingelis. – Ir kituose Lietuvos kraštuose keliaudami matėme gražių vietų. Galime pasakyti, kad Lietuva – labai graži šalis. Apie šį grožį, apie Lietuvoje gyvenančius gražius žmones pasakos ir mūsų filmas, kurį pamatys visas pasaulis. Pasaulis pamatys ir Uteną, jos nuostabius ežerus, sutvarkytą kraštovaizdį ir, žinoma, darbščius, kūrybingus uteniškius“. Po sveikinimo kalbų ir dovanų įteikimo estradoje prie Dauniškio ežero vyko koncertas, kuriame žygeivius ir susirinkusius uteniškius muzika, dainomis ir šokiais pasveikino Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos pučiamųjų orkestras „Cinkas“ (vad. Vytautas Latonas), Utenos šokių studija „Echo Dance“ (vad. Aidas Tijūnėlis) ir Utenos kultūros centro akustinės gitaros ir vokalo studijos muzikantai ir dainininkai (vad. Rimantas Sinica). Iš Utenos LPD dviratininkų maršrutas nusidriekė į Tauragnus. Ten juos sutiko Tauragnų seniūnijos darbuotojai, vaišino skania žuviene. Žygeiviai aplankė giliausią Lietuvos ežerą – Tauragną, susipažino su miesteliu. Tauragnuose buvo pasirūpinta ir žygeivių nakvyne. Iš Tauragnų kitą dieną dviratininkų žygio dalyviai vyko į Ignaliną ir Molėtus. Utenos visuomenės susitikimas su žygio dalyviais įvyko  prie Dauniškio ežero (šalia pontoninio tilto). Prie ežero įrengtoje scenoje uteniškius ir miesto svečius sveikino Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, Utenos rajono savivaldybės atstovai. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir draugijos įkūrimo 95-mečiui paminėti surengtas nuotaikingas ir jaunatviškas koncertas, kuriame koncertavo Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos pučiamųjų orkestras „Cinkas" (vad. Vytautas Latonas), Utenos šokių studija „Echo Dance" (vad. Aidas Tijūnėlis), Utenos kultūros centro akustinės gitaros ir vokalo studijos muzikantai ir dainininkai (vad. Rimantas Sinica), Utenos kultūros centro jaunimo choras „Sole" (vad. Dalia Šaltenytė).

C:\Users\HP\Desktop\DSC068686.jpg 
Utenos šokių studija „Echo Dance" (vadovas Aidas Tijūnėlis, nuotrauka Virginijaus Benašo)

C:\Users\HP\Desktop\DSC0689345.jpg
Nuotrauka Virginijaus Benašo

APIE MUS RAŠO SPAUDOJE

Žygis „Per žydinčią Aukštaitiją“ pasieks ir Uteną
Paskelbta: Penktadienis, 10 Birželis 2016 13:31
Informaciją parengė: Viešųjų ryšių sk. vyr. specialistė Lolita Kaminskienė

Lietuvai pagražinti draugija kartu su Lietuvos savivaldybėmis, pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir švęsdama draugijos įkūrimo 95-metį, birželio 15–19 dienomis rengia 20-ies dviratininkų žygį „Per žydinčią Aukštaitiją". Žygis prasidės Panevėžyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, baigsis taip pat Panevėžyje Laisvės aikštėje. Žygio metu bus kuriamas filmas. Jį vėliau pamatys pasaulio lietuviai ir kiti mūsų žemės žmonėsi kelionės aplink pasaulį metu. Kelionė, kurią organizuoja „Klajūnų klubas", prasidės 2016 m. ir baigsis 2018 m. Gražiausi Lietuvos vaizdai, rajonų pasiekimai ir žmonės atspindės Lietuvą pasaulyje.  Uteną dviratininkų žygis „Per žydinčią Aukštaitiją" pasieks birželio 16 d. Dviratininkai į Uteną atvyks iš Rokiškio, tad iškilmingai bus pasitikti Vyžuonose ir palydėti iki miesto. Utenos visuomenės susitikimas su žygio dalyviais bus rengiamas 17.30 val. prie Dauniškio ežero (šalia pontoninio tilto). Prie ežero įrengtoje scenoje uteniškius ir miesto svečius sveikins Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis, kiti žygeiviai, taip pat Utenos rajono savivaldybės atstovai. Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir draugijos įkūrimo 95-mečiui paminėti bus surengtas nuotaikingas ir jaunatviškas koncertas, kuriame koncertuos Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos pučiamųjų orkestras „Cinkas" (vad. Vytautas Latonas), Utenos šokių studija „Echo Dance" (vad. Aidas Tijūnėlis), Utenos kultūros centro akustinės gitaros ir vokalo studijos muzikantai ir dainininkai (vad. Rimantas Sinica), Utenos kultūros centro jaunimo choras „Sole" (vad. Dalia Šaltenytė). Tad uteniškius ir miesto svečius birželio 16 d. 17. 30 val. maloniai kviečiame į susitikimą su žygio „Per žydinčią Aukštaitiją" dalyviais ir koncertą. Įsimintinai ir nuotaikingai pasitikime Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio jubiliejų ir Lietuvai pagražinti draugijos įkūrimo 95-metį!

2016 birželio 17, Penktadienis 09:52

Per žydinčią Aukštaitiją riedėdami dviratininkai neaplenkė ir Utenos

 

Per žydinčią Aukštaitiją riedėdami dviratininkai neaplenkė ir Utenos

Uteniškiai su gėlėmis rankose pasitiko ketvirtadienio vakarą į Uteną užsukusius ilgai lauktus svečius – dviratininkų, kurie dalyvauja žygyje „Per žydinčią Aukštaitiją", būrį. Nors šio žygio dalyviai vėlavo maždaug valanda, miestelėnai kantriai laukė. Ir sulaukė... Lietuvai pagražinti draugija, pasitikdama Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį ir švęsdama draugijos įkūrimo 95-metį, kartu su šalies savivaldybėmis birželio 15–19 dienomis rengia 20-ies dviratininkų žygį „Per žydinčią Aukštaitiją". Šis neeilinis žygis prasidėjo Panevėžyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, o baigsis sekmadienį taip pat Panevėžyje. Dviratininkai, kurie žada įveikti apie 600 kilometrų, neaplenkė ir Utenos. Tiesa, vykdami iš Rokiškio žygeiviai pasuko kitu keliu, tad į Uteną lydimi policijos pareigūnų ir Utenos DSC dviratininkų atriedėjo gerokai pavėlavę. Prie Dauniškio ežero juos uteniškiai pasitiko su gėlėmis, o įrengtoje scenoje Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis akcentavo, kad visus dviratininkus vienija kilnūs tikslai – ne tik pasigrožėti vasariškomis Aukštaitijos apylinkėmis, bet ir skelbti meilę tėvynei, skleisti grožį ir gėrį.
Juos pasveikino ir simbolines dovanas įteikė Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Zita Ringelevičienė bei Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjas Romualdas Kraulišas. Panevėžietis Gintautas Šimkus portalui udiena.lt prisipažino, kad įveikti didelius atstumus jam nėra sudėtinga. Su kone 20 žygeivių ant dviračio sėdęs G. Šimkus tokiame žygyje dalyvauja pirmą kartą. 2014 metais jis su buvo apdovanotas už aplinkos puoselėjimą prie daugiabučio namo Panevėžyje, o pernai pelnė gražiausio gėlyno Lietuvoje prie daugiabučio namo titulą. „Utena labai gražus miestas. Galbūt todėl, kad mano žmona yra kilusi iš čia. O prie savo daugiabučio namo turiu atsivežęs nemažai akmenų iš Utenos", – šypsojosi pašnekovas.
Kol žygeiviai ilsėjosi po sunkios dienos, jiems skambėjo nuotaikingas koncertas, kuriame koncertavo Utenos Adolfo Šapokos gimnazijos pučiamųjų orkestras „Cinkas" (vad. Vytautas Latonas), Utenos šokių studija „Echo Dance" (vad. Aidas Tijūnėlis), Utenos kultūros centro akustinės gitaros ir vokalo studijos muzikantai ir dainininkai (vad. Rimantas Sinica) bei Utenos kultūros centro jaunimo choras „Sole" (vad. Dalia Šaltenytė). Trumpam stabtelėję ir atsikvėpę Utenoje, dviratininkai pasuko į Tauragnus. Rytojaus dieną iš čia išriedėjo į Ignaliną. Žygio „Per žydinčią Aukštaitiją" dalyviai aplankys vienuolika Aukštaitijos rajonų, o jų sutiktuvės įvyks sekmadienį Panevėžyje, ant Upytės piliakalnio.

Atvykome  nakvynės  prie Tauragnu ežero.

C:\Users\HP\Desktop\DSC070447.jpg

_________________________________________________________________________________

ROKIŠKIO KRAŠTO MUZIEJUS

Kiekvienas keliautojas, atsidūręs Rokiškio senamiesčio aikštėje, lengvai gali surasti miesto pakraštyje dar XVIIIa. įkurtame parke iškilusį dvaro rūmų ansamblį, kuriame nuo 1952 metų veikia Rokiškio krašto muziejus.
http://www.mytrips.lt/files/2014/01/05/news_img/img_4399.jpg
Ansamblį sudaro 16 dvaro pastatų, romantiškas parkas.

 

Kas dar neaplankė Rokiškio dvaro, būtinai jį turėtų įtraukti į vasaros atostogų planus. Rokiškio dvaras Rokiškio dvaras ©

2011 metais pripažintas turizmo traukos vietove ir nurungęs net 20 dėl šio titulo konkuravusių lankytinų vietų Rokiškio dvaras pavasarį pasitinka laukdamas lankytojų. Šiame dvare galima ne tik pajausti senovės dvasią bei pasigrožėti pačiu dvaru ir jo aplinka, bet ir sužinoti daug naujo apie kadaise vykusį dvaro gyvenimą. Rokiškio dvaro rūmai, V. Kandroto nuotr. Rokiškio dvaro rūmai, V. Kandroto nuotr. Apie dvarą Šis dvaras stovi Rokiškyje. Per visą savo gyvavimo laikotarpį Rokiškio dvaras turėjo daug savininkų. Nuo XVI a. beveik 200 metų dvarą valdė Krošinskių giminė. Krošinskiai stengėsi miestelyje įvesti tvarką, skatino prekybą. Tai buvo labai naudinga, nes pro Rokiškį ėjo prekybos kelias į Livoniją. Labiausiai Rokiškis ir dvaras suklestėjo XVIII a. pab., kai dvaro savininku tapo Ignotas Tyzenhauzas. Jis atnaujino dvarą, įsakė pastatyti naujus klasicizmo stiliaus dvaro rūmus, o jų šonuose akmens mūro oficinas bei kitus pastatus. Taip pat buvo apsodintas parkas, iškasti tvenkiniai, pertvarkyta Rokiškio senamiesčio aikštė. Visi aikštės pakraščiuose stovintys namai turėjo būti klasicizmo stiliaus. To buvo siekiama, todėl Rokiškis gali pasigirti tokiu išskirtiniu ir ypatingu senamiesčiu.

 

C:\Users\HP\Desktop\4764518_CG74Zh.jpg Dvaro oficina, V. Kandroto nuotr.
Po Ignoto Tyzenhauzo mirties Rokiškį paveldėjo jo sūnus Konstantinas, garsėjęs kaip mokslininkas ornitologas. Jis XIX a. šį miestą pavertė mokslo židiniu: įrengė gamtos tyrimų centrą, oranžerijoje bei šiltnamiuose pasodino daug subtropinių kraštų augalų, dvare įsteigė paukščių preparavimo laboratoriją. Konstantinas buvo parengęs daug mokslinių darbų, vėliau virtusių knygomis, iš kurių mokosi dabartiniai biologijos studentai. Vėlesnis šios giminės palikuonis Jonas Pšezdeckis rekonstravo centrinius rūmus. Jie tapo erdvesni, aukštesni, bet neišlaikė ankstesnio stiliaus. Iš klasicistinių jie tapo eklektiški, įgavo neobaroko, neogotikos, noerenesanso, secesijos bruožų.

C:\Users\HP\Desktop\4764519_NMjKDM.jpgOriginaliai įrengtame valgomojo kambaryje ir koncertams skirtoje salėje puikavosi vaizduojamojo meno kūriniai, kurie buvo surinkti dvarą valdžiusių didikų. Taip pat dvare buvo surinkta muzikinių instrumentų kolekcija – Stradivarijaus, Dankvorto darbų. Dvaro rūmų valgomasis šiomis dienomis, nuotr. iš Rokiškio krašto muziejaus archyvo Pramogos Dabar Rokiškio dvaras ir parkas yra tapę krašto traukos centru. Pasigrožėti dvaro ansambliu ir pasivaikščioti po parką atvažiuoja ne tik lietuviai, bet ir svečiai iš užsienio. Dvare įkurtas Rokiškio krašto muziejus, kuriame galima ne tik susipažinti, kaip anksčiau gyveno didikai, bet ir pamatyti vienintelę Baltijos šalyse išsaugotą grafų drabužių kolekciją. Grafų drabužių kolekcija Rokiškio krašto muziejuje
C:\Users\HP\Desktop\4764520_vWEzry.jpg, nuotr. iš Rokiškio krašto muziejaus archyvo Taip pat muziejuje eksponuojami Lietuvos tūkstantmečio žmogaus, medžio drožėjo Liongino Šepkos, unikalūs kūriniai. Tai ne vieninteliai išskirtiniai muziejaus eksponatai. Jį dar puošia Rokiškio rajono garbės pilietės, įrašytos į pasaulio naiviojo meno enciklopediją, Monikos Bičiūnienės tapyti paveikslai. Dvare įsikūręs Rokiškio krašto muziejus siūlo net 30 edukacinių programų: čia galima rinktis tarp pilietinio ugdymo pamokų (slapta lietuviška mokykla, Lietuvos kovotojų už laisvę keliai), galimybės prisiliesti prie senųjų amatų (žvakių liejimo, audimo, kalvystės, juostų pynimo) bei pažinti šio krašto kulinarinio paveldo pasididžiavimą – sūrio gamybą. Dvaras lankytojus kviečia į įvairius koncertus ir amatų muges. Jau tradicija tapo kasmet rengiamas medžio drožėjų pleneras.

 
LIONGINO ŠEPKOS DROŽINIAI

 

 

Liongino Šepkos (1907-1985) drožinių ekspozicija

Paminklas broliui Petrui. 1950-1960 m.Šiaurinėje Rokiškio dvaro sodybos oficinoje eksponuojami garsiausio XX a. dievdirbio Liongino Šepkos (1907-1985) drožiniai, pasižymintys savo originalumu, neįprasta atlikimo technika, savitu siužetų traktavimu.  Penkiose muziejaus salėse atspindėta visa meistro kūryba (apie 300 kūrinių, kai kurie sudaryti iš daugybės detalių). Ekspozicija pradedama pirmuoju įspūdingu daugiafigūriu paminklu broliui ir užbaigiama paskutiniuoju - nebaigtu drožiniu „Kareivėliu“, kurtu prieš pat mirtį.
Dviejose salėse – pirmasis kūrybos etapas (1950-1960). Dominuoja Marijos ir Kristaus temos, drožėjo atskleistos itin originaliai. Pirmoje salėje eksponuojamas neįprastas paminklas, skirtas broliui Petrui,
susidedantis iš daugelio detalių. Sudėtingos kompozicijos centrinė ašis yra kryžius. Jis apipintas 
http://www.muziejusrokiskyje.lt/uploads/2%29%20Antros%20ekspozicij%20sals%20fragmentas%20.jpg
fantastiškų gėlių girliandomis, vainikais, spinduliais, figūrėlėmis, įvairių formų grandinėmis. Šalia kryžiaus - stilizuoti žydinčių alyvų krūmai, eglės, pritupdytos išraiškingų paukštelių, kvadratinėse lentose įrėžti ornamentais virstantys tekstai, karūnuota širdis. Iškiliais ažūrinio paminklo paviršiais plūstanti šviesa ir šešėliai kryžiui suteikia paslaptingo žavesio. L. Šepka nuo ankstesnių lietuvių drožėjų skiriasi savitais skulptūrų ornamentais. Jis pradėjo visą figūrą padengti ornamentu – iki jo šitaip nedrožė nei vienas menininkas. Neatskiriamas jo kūrybos elementas yra tekstai. Jais menininkas aiškino savo kuriamas scenas . Beržo, liepos lentose Šepka įrėžė daug istorijų – apie basą karalienę, keliaujančią su kūdikiu ant asilo, apie riterio ir slibino kovą dėl karalaitės...  Kiekvieno drožinio antroje pusėje peiliu įrėžė savo parašą: „Arkitektas Lionginas Šepka“. 
Antrojo kūrybos periodo (1960-1985) sukurtuose darbuose, kurie eksponuojami trijose salėse, atsirado gyvos kaimo realijos. Jis išdrožė įspūdingą erdvinę kompoziciją „Zitos darželis arba paukščių balius“. Paskutiniaisiais metais L. Šepka, gyvendamas Vilniuje, sukūrė daug artimųjų, giminių Paukščių balius. 1970-1972 m.bareljefinių portretų. Jam impulsą teikė matytas veidas nuotraukoje ar žurnale, žmogus, apie kurį buvo girdėjęs, istorinės asmenybės.
Šešta salė skirta jo atminimui įamžinti. L. Šepkos asmenybė domino daugelį menotyrininkų, rašytojų, fotografų, žurnalistų, menininkų, žygeivių. Dar gyvam esant, parašyta daugybė straipsnių apie jo kūrybą ir gyvenimą. 1972 m. Lietuvos kino studija sukūrė dokumentinį filmą „Pasirašau – arkitektas“ (režisierius Rimtautas Šilinis), kurį lankytojai gali pamatyti.  
Ekspozicijoje įrengta garso ir vaizdo sistema, stendai su išsamia informacija lietuvių, rusų, anglų
kalbomis.


  VELNIAKALNIS


Velniakalnis Mitologija apgaubtas Velniakalnio kaimas – sakralinis Rokiškio priemiestis, žavintis Kalvarijų koplyčiomis, – kaitina ginčus dėl vietovės pavadinimo. Prieš trejus metus čia susikūrusi bendruomenė pasivadino Velykalnio vardu ir jį prilipdė šiai vietovei. Ir sutapk gi šitaip: tuo metu rajonui vadovavo Rimantas Velykis. Rokiškėnai juokiasi: ar tik ne jam bandyta įsiteikti?.. 
Ginčų užuomazga
Rokiškio grafams Pšezdzeckiams priklausiusi Velniakalnio vietovė kelioms rokiškėnų kartoms dėl pavadinimo nekėlė jokių abejonių. Iš lūpų į lūpas sklido sakralinės vietovės legendos, neva Kalvarijų koplyčios statytos ne šiaip sau: pats vietovės vardas skatino tai daryti. Pavadinimo kilmės ištakų ieškota net pagonybėje. Greičiausia niekad ir nebūtų kilę ginčų dėl velnių vieta vadinamo kaimo, jeigu ne jo kaimynystėje gyvenančių miestelėnų sukurta bendrija. Šios bendruomenės pirmininkas Stasys Mekšėnas sakė, kad ginčai dėl vietovės pavadinimo prasidėjo 2007-aisiais, kai bendruomenė Registrų centrui pateikė prašymą registruoti Velniakalnio bendruomenę. Pavadinimą teko keisti: tuo pačiu vardu jau buvo registruota Velniakalnio sodų bendrija.
„Pro namų langus regime kalvarijas, koplyčią… Nutarėme bendruomenei rinkti istorinę prasmę turintį pavadinimą. Kartą Rokiškio krašto muziejuje sutikau savivaldybės Kultūros, turizmo ir ryšių su užsienio šalimis skyriaus vedėją Petrą Blaževičių ir papasakojau jam savo rūpestį. Jis užsiminė, kad bendruomenei tiktų Velykalnio vardas, esą muziejus saugo dokumentus, kuriuose vietovė vadinama ne Velniakalniu, o Velykalniu“, – dėstė p. Stasys. Ši idėja pirmininką sužavėjo, o netrukus bendruomenė buvo įregistruota Velykalnio pavadinimu.
Taigi savo vardu bendruomenė ėmė ir perkrikštijo visą kaimą. Mistine praeitimi traukianti vieta Velykalniu imta vadinti net pranešimuose apie vietos renginius bei planuose čia sukurti sporto pramogų oazę. „Gimtąjį…“ p. Mekšėnas tikino turįs Velykalnio kaimo pavadinimą patvirtinančius istorinius dokumentus, o ir laikraščio informacijose Velniakalnis ne kartą buvo vadinamas Velykalniu…
Dėl vietovės perkrikštyjimo gal ir nebūtų kilę tiek ginčų ir įtarimų, jei tuo metu rajonui nebūtų vadovavęs Rimantas Velykis. Būtent šio mero kadencijos metu ką tik susikūrusi Velykalnio bendruomenė visuomenės poreikiams gavo 10 ha sklypą su tvenkiniu, kurio paplūdimyje vyksta tinklinio turnyrai. Viešai reklamuojamas Velykalnio vardas sukėlė gyventojų nuostabą, peraugusią į nepasitenkinimą ir erzelį dėl istorijos klastojimo.
„Ranką prie širdies pridėjęs galiu dešimt kartų prisiekti, kad taip padaryta tikrai ne mero Velykio garbei“, – juokėsi „Velykalnio“ bendruomenės vadovas. Tačiau, anot jo, sutapimas labai pikantiškas, todėl ir tapo ginčo objektu.
Istorijos nesuklastosi…
Laukiantiems detektyvo, greičiausia teks nusivilti. Remiantis oficialiomis versijomis, pavadinimas pakeistas dėl kur kas žemiškesnių priežasčių, nei sklandančios ganduose. Paaiškėjo, kad p. Mekšėnas rėmėsi kelių dešimtmečių senumo Rokiškio bažnyčios dekano Talačkos surinktais ir į bažnytinę knygą surašytais žmonių prisiminimasi apie šią vietovę. Ten minimas ne Velniakalnis, o Velykalnis arba Velykalnė. Kitas dokumentas, kuriuo rėmėsi vadovas, – pirmojo Pasaulinio karo vokiečių okupacinis Rokiškio žemėlapis, nukopijuotas nuo rusiško. Jame taip pat randamas ne Velniakalnis, o Velykalnis. Anot p. Stasio, jam nekilo abejonių dėl teisėtumo Velniakalnį pervadinti Velykalniu.
Tačiau Rokiškio krašto muziejus su tokia pozicija kategoriškai nesutinka: nuo senų laikų šioje vietoje buvo Velniakalnis, ir jokie argumentai ar išvedžiojimai dėl vietovės pervadinimo į Velykalnį nėra pateisinami. Tą patvirtina muziejuje saugomi grafų dokumentai, Žemės reformos, Žemės perleidimo bylos. Muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė ant stalo klojo faktus: 1825 m. Rokiškio grafystės archyvo knygą, kurioje preciziškai suinventorizuotos grafų Pšezdzeckių turėtos žemės, 1848 m. grafystės žemėlapį, eksponuojamą muziejaus salėje, kuriuose pažymėtas ne Velykalnis, o Velniakalnis. „Turim ir kitų Velniakalnio pavadinimą pagrindžiančių dokumentų. Nėra priežasties abejoti, kad grafai galėjo aplaidžiai pildyti savo archyvus ir įrašyti visiškai kitokį kaimo pavadinimą: raštvedžiai keliose vietose yra padarę netikslumų, Velniakalnį pavadinę Velniakalne“, – dėstė istorikė. Anot jos, jei Velykalnio bendruomenės vadovas rastų ankstesnių dokumentų nei grafystės Archyvo knyga, ir juose kaimas įvardintas Velykalniu, tuomet diskusija turėtų prasmės.
Versijos ir spėlionės
Kodėl ir kaip aukšto Rokiškio dvasininko surinktuose ir užrašytuose prisiminimuose galėjo atsirasti Velykalnis? Istorikė O.Mackevičienė ir jos kolega muziejaus istorikas Valius Kazlauskas turi savo versiją. Esą Velniakalnio vardas vietovei duotas ankstyvosios pagonybės laikais: ant kalvos augusi lapuočių giria buvo vėles garbinusių pagonių šventa vieta. Pagonys vėle, vėlioniu, vėliuku vadino teisingųjų žmonių vėles. Dėl to ir velnias buvo geroji būtybė, artimai bendravusi su gyvais žmonėmis ir baudusi klastingus išdavikus. Užmuštą žmogų velnias atgaivindavo, nuskriaustam duodavo turto, o žudiką nugalabydavo. Krikščionims velnias – piktoji dvasia, apgyvendinta pragare, iš kur atkeliauja žmones prapuldyti nuodėmėje. Anot muziejaus istorikų, 1864-1868 m. Velniakalnyje imtos statyti Kalvarijos – Kristaus kančios kelio stacijas vaizduojančios koplyčios. Krikščionybei nebuvo priimtinas su velniais siejamos vietovės pavadinimas. Velniakalnis galėjo būti pakeistas krikščionims labiau tinkamu Velykalnio vardu, įprasminančiu Velykas – sielos atgimimą, susiliejimą su Dievu. Religingų žmonių prisiminimuose saugomas vardas galėjo patekti į bažnytinę knygą bei netikslius okupacinius žemėlapius, kurie tėra istoriniai eksponatai, neturintys juridinės galios.
„Niekas nežino tikrųjų šimtmečio senumo tiesų, kada ir kokiomis aplinkybėmis Velniakalnį bandyta pavadinti Velykalniu. Tačiau nėra ir tikrų faktų, kurie nuneigtų Velniakalnio pavadinimą ir priverstų juo abejoti“, – įsitikinusi istorikė O.Mackevičienė. Anot jos, pastarųjų metų bandymas Velniakalniui primesti Velykalnio pavadinimą istorikams yra nesuvokiamas.
Tuo neabejoja ne tik muziejaus darbuotojai, bet ir eiliniai rokiškėnai. Dalį buvusio grafo Pšezdzeckio žemės Velniakalnio kaime prieš porą dešimtmečių įsigijęs Gintautas Meilus džiaugiasi nuo sunaikinimo išsaugojęs buvusių sodybos šeimininkų senus dokumentus. Žemės perleidimo akte juodu ant balto rašoma, kad grafo Jono Pšezdzeckio dalis žemių 1923 m. buvo Velniakalnio viensėdžio nuosavybė, o šis viensėdis 1927 m. įtrauktas į Velniakalnio kaimo ribas. To meto žemės mokesčių kvituose, hipotekos pranešimuose bei kituose žemės dokumentų originaluose nė su žiburiu nerasi Velykalnio pavadinimo. Todėl p. Gintautas šventai tiki, kad Velniakalnis negali būti perkrikštytas Velykalniu. „Mane erzino skelbiamos žinios apie Velykalnyje vyksiančias sporto varžybas. Tokios vietovės nebuvo, nėra ir negali būti. Ėjau su istorinį faktą liudijančiais dokumentas pas Velykalnio bendruomenės pirmininką Stasį Mekšėną, bet nepavyko įrodyti, kad ne jis teisus, o aš“, – dėstė p. Gintautas. Anot jo, vadovaujantis bendruomenės pirmininko logika, ne tik mero Velykio garbei buvo galima keisti Velniakalnio pavadinimą: Mekšėnkalnis, įprasminęs kitą rajonui svarbų žmogų, ko gero irgi būtų prigijęs.
Pretenzijų nebeturi
Muziejininkės O.Mackevičienės teigimu, Velniakalnio kaimynystėje gyvuojanti bendruomenė turi teisę vadintis, kaip nori, tačiau kaimo pavadinimo liesti nevalia.
„Išsiaiškinome, ir ginčai baigti. Tikrai nebeturime pretenzijų perkrikštyti Velniakalnį į Velykalnį: muziejininkų faktai mane įtikino, kad buvome neteisūs“, – sakė p. Mekšėnas, nenorintis nešioti etiketę žmogaus, užmarštin vejančio istorinį Velniakalnio pavadinimą. Anot jo, po kiekvienos viešos informacijos apie paplūdimyje vykusias varžybas pasipildavo internautų komentarai ne apie sportą, o apie vietovės pavadinimą. „Pagaliau šioje istorijoje padėtas taškas: kaimas, kuriame rengiamos sporto šventės, saugos Velniakalnio vardą. Taip buvo ir prie grafų“, – šypsojosi bendruomenės pirmininkas S.Mekšėnas, įkliuvęs istorinių faktų pikantiškon painiavon.
Aldona Minkevičienė

ROKIŠKIO LANGINĖS


http://literaturairmenas.lt/media/system/images/arrow.png2014-09-05 nr. 3486 http://literaturairmenas.lt/media/system/images/arrow.pngDailė http://literaturairmenas.lt/media/system/images/arrow.png

Arūnas Uogintas. Rokiškis – langinių miestas

Vasarą Lietuvoje vyksta daug meno renginių, festivalių, plenerų, tačiau tik viename jų jau dešimtį metų menininkai puošia ir dekoruoja „...margas triobas kaminyčias, muliavotas lunginyčias..."
Tai vyksta kasmetiniame Rokiškio langinių tapymo plenere. Čia maždaug per savaitę ištapytomis langinėmis papuošiami vienaukščiai mediniai namai centrinėje Respublikos gatvėje. Kartais pats savininkas pasiūlo lango dekoravimo siužetą, koloritą, nors paprastai dailininkui suteikiama visiška laisvė. Sudėtingiau, kai tapomos visos (kartais dvylika ir daugiau) didelio namo langinių ir bendrai kuria trys ar keturi menininkai – tuomet susiderinti sunkiausia.
Langinės Rokiškyje. Aut. Rimas Zigmas Bičiūnas. 2014Langinės Rokiškyje. Aut. Rimas Zigmas Bičiūnas. 2014
Langinės, kaip lietuviško namo elementas, atsirado XVIII a. pab.–XIX a. pr. Jos buvo skirtos apsaugoti nuo prašalaičių. Ištyrinėjus dvare sukauptą medžiagą, archyvus ir fotografijas, pasak Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjos Onutės Mackevičienės (Reda Milaknienė. Medinis paveldas. Rokiškio krašto pasididžiavimas, „Gimtasis Rokiškis", 2013), pastebima, kad šis namo dekoro elementas Rokiškyje tarpukariu buvo itin populiarus. Pirmuose aukštuose parduotuvių ar kitų įstaigų savininkai (labai dažnai –­ žydai) langines įrengdavo saugumo sumetimais, jos buvo praktiškos, tvirtos, kartais skardintos. Miestelėnai savo namus jomis taip pat puošė.
„Medinės durelės langui iš oro (išo­rės) uždaryti" – taip žodį „langinės" aiškina „Dabartinės lietuvių kalbos žodynas". Arūnas Augutis, plenero idėjos autorius, teigia, kad nė viename Lietuvos regione langinėms nebuvo skiriamas toks didelis dėmesys kaip Aukštaitijoje. Geriausiu įrodymu galėtų būti 1957 m. Vilniaus valstybinės grožinės literatūros leidyklos išleista knyga „Lietuvių liaudies menas. Architektūra". Iš 42 iliustracijų su langų puošybos elementais – tik septynios priskiriamos kitiems regionams. Dailininkas teigia, kad ši namo eksterjero detalė labai populiari Pamaryje ir Neringoje, ir nors minimoje knygoje nepateikiama būtent Rokiškio krašto dekoruotų ar drožinėtų langinių, bet iliustracijose reprodukuojami visų artimiausių kaimyninių rajonų – Zarasų, Utenos, Kupiškio, Biržų, Pakruojo, Ukmergės, Pasvalio –­ langinių pavyzdžiai.
Per tą dešimtį metų tapytos langinės mieste tapo reiškiniu – galerija po atviru dangumi. Čia galima pamatyti tradicinės lietuviškos ornamentikos interpretacijų ir šiuolaikinių įvairios plastikos, siužetų ir temų nedidelio formato meno kūrinių. A. Augutis teigia, kad dirbant įdomiausia surasti tradicijos ir dabarties junginį, nes tarpukariu statyti namai vis dar primena kaimo ūlyčią, o ne tipišką miesto namą.
Rokiškio langinių tapymo plenere yra dalyvavę per 50 tapytojų, grafikų, keramikų, juvelyrų iš Lietuvos, Latvijos ir Lenkijos. Kasmet plenere kuria patys rokiškėnai – Rokiškio dailininkų klubo RODA dailininkai Arūnas Augutis, Sigutė Klemkaitė, Sigitas Daščioras, Žilvinas Vaičiūnas, Asta Keraitienė. Langines taip pat yra tapę vilniečiai Rimas Zigmas Bičiūnas, Arvydas Bagdonas, Ieva Bunokaitė, Ilona Šilienė, šiauliečiai Edmundas Birgėla, Martynas Gaubas, Petras Rakštikas, Reda ir Arūnas Uogintai, panevėžiečiai Egidijus Radvenskas, Diana Rudokienė, Artūras Stančikas, Vydmantas Mačiulis, uteniškė Jūratė Mitalienė, ukmergiečiai Roma ir Vilius Zareckai, Zarasų krašto menininkai Romualdas Pučekas, Eugenijus Raugas, Rimvydas Pupelis, Alvydas Stauskas, Gintarė Markevičienė iš Alytaus ir daugelis kitų. Ištapyta beveik 300 langinių (daugiau kaip pusė iš jų dar ir restauruotos), pagamintos vėjalentės ir lėkiai bei antlangiai ir polangiai. Tapytomis langinėmis pasipuošė ne tik centrinė miesto gatvė, bet ir Kauno, Kęstučio, Ąžuolų, Sodų, Vilniaus, Mikėno gatvių bei Rokiškio rajono Jurgiškių, Kamajų, Antakriaunių, Bajorų ir Salų, Šetekšnių namai, o Panevėžyje  – dailės galerija „Menų namai".
Ištapytos langinės mieste – tai ne tik dekoras ar namo puošyba. Menininkų pasirinkti motyvai šiuose vertikaliuose paveiksluose atspindi įvairius šalies ar miesto kultūros reiškinius. VI plenere keletas dailininkų pagal vilniečio A. Bagdono pasiūlymą tapė langines Žalgirio mūšio jubiliejui pažymėti. Kūriniai, dekoruoti Lietuvos kariūnų ir kryžiuočių simbolika su senųjų herbų detalėmis ir baltiškais ornamentais, 2010 m. papuošė V. Kužulio namo langus Ąžuolų gatvėje. Tamsiai raudonos spalvos dažytų lentų fone heraldinių ženklų fragmentai, karių figūrų profiliai suteikia statiniui rūstaus monumentalumo – tai tinka masyviam, galingam namui. Beje, čia 2005 m. pleneras ir prasidėjo – tuomet pirmąsias šešias šio didelio namo langines Rokiškio dailės mokyklos mokytojas A. Augutis su mokiniais ištapė tautiniais motyvais. Paskutiniąsias šiam daugiausiai išdabintų langinių turinčiam pastatui šių metų plenere kūrė Ilona Šilienė ir Žilvinas Vaičiūnas. Jie pasirinko pamario krikštų motyvus, derindami savo dekoratyvius darbus prie sakralios ankstesnių kūrėjų temos.
Respublikos gatvėje kabo langinės su išrašytomis D. Saukaitytės eilėmis vienai V. Kernagio dainai. Puošti langines maestro atminimui pasiūlė pats namo savininkas. Dviejų filingų langinėse tilpo ir poetės tekstai, ir nedidelis garsaus dainų autoriaus portretas. Panašios stilistikos lango dekoracijos tik su aukštaičių liaudies dainos tekstais apie obelėlę ant namo visai šalia aprašytų langinių atsirado ir po šių metų plenero.
2013 m. savitai langines dekoravo ukmergiškiai Zareckai. Ant tarpukariu buvusio mėsininko namo langinių jie pavaizdavo gyvulius su mažyte raudona linija ant kaklo...
Turbūt nuosekliausiai baltiškąją ornamentiką plėtojo rokiškietė Sigutė Klemkaitė, dirbusi visuose pleneruose. Šių metų renginyje ji su dukra Emilija ir Vilniaus dailės akademijos studente Egle Mažuknaite tapomas langines derino su Vilniuje vykusios dainų šventės scenografijos elementais. Senas langinių marginimo tradicijas prisiminė ir pirmą kartą šiame plenere kūręs tapytojas Rimas Bičiūnas.
Šiemet seserys iš Latvijos – Anda Svaranė ir Daina Alužanė – puošė pirtį vienam Juodupės gyventojui, kuris pats susimeistravo langines iš anksto pateikęs plenero kuratoriams užsakymą. Langinių gamybos ir plenero organizavimas nėra paprastas dalykas –­ meno projekto pradžioje kai kurie gyventojai visai nenorėjo puošti savo namo, kiti manė, kad kažkas dar ir pastatus nudažys...
Bet geros valios rokiškėnai dabar dažnai patys remia plenerą. Šiemet medžio meistrams kabinant pačių padarytus lėkius ir vėjalentes pasirodė, kad namo lentos taip sutrūniję – būtų gerai ir patį namą suremontuoti...

UTENA


Utena – vienas seniausių Lietuvos miestų.
Utenos vardas istorijos šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 1261 m. karalius Mindaugo laiške kalavijuočių ordinui eiktą pagalbą perleido ir Utten žemes. Pagal padavimą, miestą įkūręs legendinis kunigaikštis Utenis, kuris pasistatydinęs pilį prie Utenėlės upelio. Narkūnų piliakalnių archeologiniai tyrinėjimai patvirtino ankstesnes mokslininkų prielaidas, kad senoji Utena buvusi apie 3-5 km į pietvakarius nuo dabartinio miesto. Gyvenvietė ten atsiradusi dar antro tūkstantmečio prieš mūsų erą pabaigoje. XIII amžiuje kalavijuočiai ne kartą siaubė Utenos kraštą, pilis buvo priešų sunaikinta ir piliakalniai neteko gynybinės reikšmės. Tada gyvenvietė ir perkelta į dabartinę, ūkiniu požiūriu patogesnę vietą.
1416 m. pastatyta Utenos bažnyčia. Miestelis tapo pilies seniūnija, nors Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčiapilies vaidmenį tuo metu atliko Didžiojo kunigaikščio dvaras. 1499 m. didysis kunigaikštis Aleksandras Utenos valdytoju paskyrė Mykolą Glinskį. 1599 m. Utena gavo prekybos privilegiją. Tai paskatino miesto augimą. XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje miestelis buvo perplanuotas pagal stačiakampį standartinį planą. Jo centre buvo sukurta keturkampė turgaus aikštė.
Šiaurės karo metu (1700–1721 m.) Utena buvo išgriauta ir sunaikinta į Lietuvą įsiveržusių švedų. XVIII a. atidaryti parapinė mokykla. 1781 m. ją lankė 7, 1798 m. – 20 vaikų. Po Abiejų tautų respublikos padalijimo Utenos dvaras perėjo į privačias rankas.

Senoji pašto stotis- dabar čia įsikūrusi Utenos dailės mokyklaMiestelis pradėjo atsigauti, kai pro jį buvo nutiestas plentas Peterburgas-Varšuva. Tai pirmasis plentas Lietuvoje, kurio ruožas Zarasai-Kaunas nutiestas 1830-1836 m. Susidarė geresnės sąlygos prekybai ir miestui augti. Prie plento 1835–1836 m. pastatyta arklių pašto stotis su nakvynės namais ir arklidėmis tuo metu buvo pati didžiausia įstaiga Utenoje. 1854 m. pradėta tiesti telegrafo linija Peterburgas-Varšuva per Zarasus ir Uteną, pašto stotyje įrengta telegrafo stotis. 1879 m. sudegė didžioji dalis Utenos. 1899 m. pro Uteną nutiestas siaurasis geležinkelis Švenčionėliai-Panevėžys. 1918 m. pašte įkurta telefonų stotis. 1924 ar 1926 m. suteiktos miesto teisės.
Utena – hidroniminis vietovardis. Apylinkėse gausu vandenvardžių su šaknimi uten- : ežerai Utenas, Vyžuonaitis ir Utenykštis, upė Utenėlė (arba Utenaitė). Labiausiai tikėtina, kad miestas pavadintas pagal Utenėlės upelį, kuris anksčiau vadinosi tiesiog Utena, o miestui išaugus įgavo mažybinę priesagą.
Utenos rajono savivaldybės administracijaSavivalda. 1599 m. Utenai suteikta prekybos privilegija kitų savivaldos teisių nesuteikė, miestelis liko valsčiaus centru. Tik 1791 m. miestui suteiktos Magdeburgo teisės, bet miestelėnai jomis nepasinaudojo, nes netrukus visas kraštas atiteko Rusijai. Utenos valsčius priklausė Ukmergės apskričiai.
Pirmojo pasaulinio karo metais Utena tapo apskrities (kreizo) centru. 1918 m. miestą užėmę bolševikai buvo įsteigę savo revoliucinį komitetą, bet 1919 m. birželio 2 d. Lietuvos kariuomenės 1-asis pėstininkų pulkas, kuriam vadovavo karininkas Kazys Ladyga, miestą išvadavo ir buvo sudaryta miesto savivaldybė bei įkurta Utenos apskritis, kuri panaikinta tik 1950 m. SSRS okupacijos metais Utena realios savivaldos neturėjo.
1990 m. išrinkta Utenos rajono savivaldybės taryba.

 

_________________________________________________________________________________

Laba diena mielieji draugijos nariai,

Iškilmingai  pasirašėme Vilniaus rotušėje birželio 13 d. Nacionalinio susitarimo tekstą, kurį dabar inicijuojame, kad Jį pasirašytų  kuo daugiau visuomeninių organizacijų, bendruomenių ir visi piliečiai.
Juk mes kiekvienas atsakingas už Lietuvą, visi kartu privalom padaryti, kad joje būtų gera ir saugu gyventi.
Turime išrinktą komitetą ( kuris dar plėsis, įjungiant atstovus iš regionų) ir valdyba su aktyviais žmonėmis vietose  kursime iniciatyvines grupes rajonuose ir miestuose, rengsime programas,  planus, strategijas ir pasiūlymus valdžiai.

Sveikinu LPD  Panevėžio, Rokiškio  ir Pakruojo  skyrių  atstovus, susitikimo  2016.07.15 d. Panevėžyje dalyvius, linkiu malonaus bendravimo, dalijimosi patirtimi ir gerų įspūdžių. Apgailestauju, kad šį kartą negaliu atvykti.
Esu sužavėtas puikią kelione dviračiais  " Per žydinčią Aukštaitiją"  ir Jūsų visų gražiais darbais Tėvynei Lietuvai.
Panevėžiečiai, nuoširdus ačiū jums, Jūs nepakartojami, vien pažiūrėjus Stepono Kubecko  filmą, kaip jūs  apjungėte visus  Tautos vienijimo sąšaukoje ant Upytės piliakalnio, likau labai sujaudintas. Tikrai Mūsų vienybėje - jėga.

Laimės, sveikatos ir sėkmės Jums visiems.

Pagarbiai
LPD valdybos pirmininkas
Juozas Dingelis

_________________________________________________________________________________

Sveiki mielieji LPD skyrių vadovai,
Dar kartą prašau aktyviai organizuoti ir dalyvauti Tautos vienijimo sąšaukoje “Piliakalnių šviesą”.
Tegul ugnelė Gabija sujungia mūsų širdis su viso pasaulio lietuviais, pasitinkant Lietuvos atkūrimo 100-metį.

Linkių visiems geros nuotaikos, puikios vasaros, laimės ir sveikatos.

Pagarbiai,

LPD valdybos pirmininkas
Juozas Dingelis

_________________________________________________________________________________

GERB. Irenai  ir Romui Sadauskams

Ačiū už nuostabų ir dvasingą renginį. visiems labai patiko.
V.Visocko reportažas iš Demeniškų yra svetainėje slaptai.lt.,

Dzidziulis dėkui už svetingumą ir vaišingumą.
Linkim laimės ir sveikatos.

Juozas Dingelis

_________________________________________________________________________________

 

IŠAUGO IŠ GIMTOSIOS ŽEMĖS
Šiemet Lazdijų rajono Demeniškių kaime esančioje rašytojo Romo Sadausko sodyboje tradicinė tarmių ir šnektų šventė, arba atlaidai, buvo skirta daugiausia vietovardžiams. Taigi 2016 m. liepos 2 d. į šią sodybą susirinko, suvažiavo iš arti ir iš toli visokio amžiaus, įvairiausių profesijų žmonių,  kuriems rūpi gimtosios kalbos, jos įvairovės  puoselėjimas, visokių vietų vietelių pavadinimų kilmė. Atvyko ir menininkų, dainininkų, rašytojų, mokslininkų, tarp kurių buvo matyti nemaža kalbininkų, tarmių tyrėjų... Žinoma, bene gausiausiai susibūrė dainaviškių, dabar dažniausiai  dzūkais vadinamų.
Biblioteka, kokios dar nebuvo
Buvo matyti taip pat kai kurių visuomeninių organizacijų atstovų. Štai Lietuvai pagražinti draugijos valdybos pirmininkas Juozas Dingelis su  draugijos p-ko pavaduotojais Jonu Ivoška bei Ramučiu Oleka išskleidė ir savo organizacijos vėliavą! Dėl to dalyvių ūpas dar pakilo, nes aplinka pasidarė jau tikrai šventiška. O Lietuvos universitetų moterų asociacijos prezidentė,XXVII knygos mėgėjų draugijos pirmininkė  Dalia Poškienė atsivežė vertingų knygų,  kurias dovanojo  įdomiausiai šnekėjusiems, daugiausia vietovardžių suminėjusiems kalbėtojams, neaplenkdama, beje, ir sodybos šeimininko.
Knygų atsigabeno ir nemaža kitų šventės dalyvių. Jas arba dovanojo vieni kitiems, arba paliko R. Sadausko sumanytai Meilės bibliotekai, kuri ir buvo atidaryta toje pačioje sodyboje, tą pačią dieną. O kad tokia biblioteka iš tiesų yra ir veikia, patvirtina ta proga atidengta ant namo sienos pritaisyta meniškai apipavidalinta medinė lentelė su atitinkamu užrašu.
Kaip sakė, R. Sadauskas, šis pavadinimas reiškia idėją, kad vos ne kiekvienoje knygoje vienaip ar kitaip rašoma apie meilę: vieno žmogaus meilę kitam, meilę savo Tėvynei, tėviškei, gamtai... Taigi  šioje bibliotekoje  gali būti pačių įvairiausių knygų. Ir dar viena naujojo Demeniškių kultūros židinio ypatybė – lankytojo pasiimtos knygos galima  negrąžinti, svarbu, kad ji bus skaitoma, eis iš vienų rankų į kitas. O bibliotekoje atsiras kitų knygų, kurias suneš čia besilankantys žmonės.
Nei apsakysi, nei aprašysi...
Gražia švente džiaugėsi ir Šlavantų seniūnijos vadovė Julija Maziukienė, kuri ne reta viešnia Irutės ir Romo Sadauskų sodyboje įvairiomis progomis.  Juk čia vykstantys renginiai – tai ypač įdomūs  seniūnijos kultūrinio gyvenimo įvykiai.
Nemaža kalbėta apie kilusį  iš Demeniškių bibliotekininką, pedagogą,   rašytoją Albiną Andrulionį, išgarsėjusį vaikams skirta apysaka „Baltaplunksnė“, bet sovietmečiu valdžios ignoruotą, o ir apskritai nepelnytai primirštą.  Apie jį plačiai ir įdomiai pasakojo rašytojo duktė –Lietuvos mokytojų profesinės sąjungos pirmininkė Jūratė Voloskevičienė.
A. Andrulionio pastangomis prieškariu buvo įsteigta Lazdijų miesto biblioteka, joje kurį laiką jis ir dirbo, tad visai logiška būtų šią kultūros įstaigą pavadinti rašytojo vardu. Susirinkusieji vieningai parėmė šią iniciatyvą savo parašais.
Išgarsėjo ir A. Andrulionio sukurtas eilėraštis „Mano tėviškėlė“, tapęs žinoma liaudies daina, kuri buvo šventės dalyvių mielai sudainuota.  Ji ir skamba panašiai, kaip kitos šio krašto žmonių tradicinės dainos, kuriose apdainuojamas gamtos ir žmogaus santykių subtilybės grožis. Ir visa šio rašytojo kūryba – tarsi himnas Motinai gamtai, jos gyvosioms būtybėms – paukšteliams, žvėreliams ir... vaikams!
Na, o apie Lietuvos regionuose dar gyvuojančias tarmes bei šnektas  sodybos šeimininko pakviesti, paraginti šnekėjo ir dzūkai  (teisingiau, – dainaviškiai), ir zanavykai, ir įvairūs aukštaičiai bei žemaičiai. Gražu buvo paklausyti, kai toks šnekorius ima ir įsismagina vardydamas jam žinomus vieno ar kito kaimo upokšnių, pievų ir kalnelių, ežeriukų, balaičių bei balokšnių, kūdrų, raistų ir miškelių vardus – kokių įdomių tarp jų pasitaiko, tikra liaudies kūryba,  išmonė, o, svarbiausia, kad ir ta išmonė susijusi su tikrove, su gimtąja žeme, tarsi iš jos natūraliai išaugusi. Žinoma, daugiausia skambėjo dainaviškių vietovardžiai, bet netrūko ir iš kitų vietų atsivežtų... Ši šventės dalis buvo pati ilgiausia. Bet – nė kiek nenusibodo!
Užkampis?.. Daugiau tokių užkampių!
Įdomus renginio akcentas taip pat buvo ir deklaracija „Dėl Demeniškių paskelbimo 2016 metų Lietuvos krašto kultūros užkampiu“.  Ji skambėjo taip:
„Mes, aštuntųjų Tarmių ir šnektų atlaidų dalyviai, čia susirinkę iš daugelio Lietuvos kampų ir kampelių, radome reikalą, tikslą ir prasmę, kad Demeniškiai būtų paskelbti 2016, t.y. šių metų Lietuvos kultūros Užkampiu.
Nėra ko slėpti, tad tenka su dėkingumu pripažinti, jog dingstį šiam kukliam žingsniui ar gestui davė Lietuvos kultūros ministras Šarūnas Birutis. Lyg ir pažadėjęs pernai dalyvauti septintuosiuose Demeniškių atlaiduose, likus kelioms dienoms iki jų, Ministras pranešė, kad į Demeniškius atvažiuoti negalės, nes Jam tenka vykti Žagarėn, kuri skelbiasi kultūros sostine...
Kur jau ten mums iki Žagarės!
Taigi mūsų kaimelis nesiveržia į sostines, bet galėtų paliudyti, kad ir Užkampyje įmanoma kultūringai gyventi.
Šiaip ar taip, niekur nevyksta tokie ar panašūs atlaidai, kai į juos susirinkusiesiems atleidžiamos visos nuodėmės, tiesa, išskyrus gimtosios tarmės užmiršimą.
Šiaip ar taip ne apie kiekvieną kaimelį išleistos keturios knygos, sukurtos dvi dainos ir dvi televizijos laidos bei dokumentinis filmas…
Šiaip ar taip niekur kitur, net Žagarėje, nerasite Nežinomojo poeto kapo ar „Tvarto“ galerijos…
Šiaip ar taip ką tik atidaryta galbūt vienintelė pasaulyje Meilės biblioteka ne bloga apie šį kuklų jotvingišką užkampėlį byloja…“
1.Julija Maziukienė.9400
2.Dalia Poškienė.9421
3.Suskambo daina „Mano tėviškėlė“.9694
4.Šventės dalyviai.2228
5.Jūratė Voloskevičienė.2238
6.Gal vienintelės tokios bibliotekos iškaba.2260
7.Romas Sadauskas.2302
8.Linksmieji muzikantai.9330
9.Šventėje dalyvavo ir arklys Laukis.9317
10.Juozas Dingelis.9605 ar 9607

Vytautas LEŠČINSKAS

_________________________________________________________________________________

 

_________________________________________________________________________________

 

Ukmergę aplankė  dviratininkų žygio „Per žydinčią Aukštaitiją“ dalyviai

Ukmergės rajono meras Rolandas Janickas šeštadienį prie Savivaldybės pasitiko dviratininkų žygio „Per žydinčią Aukštaitiją“ dalyvius. 13 vyrų ir 5 moterys į mūsų miestą dviračiais atmynė per tris dienas, įveikę daugiau nei 500 kilometrų atstumą. Šio jau antrus metus Lietuvai pagražinti draugijos (LPD) rengiamo žygio maršrutas nusidriekė per dešimties savivaldybių teritorijas. Dviratininkai – dauguma iš jų yra LPD Panevėžio skyriaus nariai – startavo birželio 15-ąją Panevėžyje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Iš Panevėžio jie keliavo į Biržus.Vabalninką,Kupiškį, Panemunėlį, Rokiškį, Južintus, Užpalius, Uteną, Tauragnus, Ignaliną, Švenčionėlį, Švenčionis, Pabradę, Molėtus. Nuo Molėtų žygeiviai atvyko į Ukmergę, o iš čia toliau pagal planą numynė į Kavarską ir Anykščius. Pernakvoję Anykščiuose, birželio 19-ąją suplanavę pasiekti Traupį, Raguvą, o iš ten – vėl grįžti į Panevėžį ,kur prie Upytės piliakalnio įvyks žygio baigiamoji šventė.
LPD kartu su Panevėžio, Biržų, Kupiškio, Rokiškio, Utenos, Ignalinos, Švenčionių, Molėtų, Ukmergės ir Anykščių rajonų savivaldybėmis šį žygį surengė dviems svarbioms sukaktims paminėti: Lietuvos Respublikos atkūrimo 100-mečiui ir LPD įkūrimo 95- mečiui.
Pasak LPD valdybos pirmininko Juozo Dingelio, šio žygio metu nufilmuota medžiaga apie žydinčią Lietuvą bus skleidžiama pasauliui ir pasaulio lietuviams. Tai planuojama padaryti „Klajūnų klubo“ organizuojamos kelionės aplink pasaulį metu. Lietuvos atkūrimo 100-mečiui skirta kelionė turėtų prasidėti dar šiais metais, o baigsis 2018-aisiais.
„Gražiausi Lietuvos vaizdai, rajonų pasiekimai ir žmonės atspindės Lietuvą pasaulyje. Istorinės kelionės metu ši filmuota medžiaga bus rodoma susitikimuose su 100 pasaulio miestų lietuvių bendruomenėmis“, - sakė J.Dingelis.
Susitikimo metu R. Janickas svečiams papasakojo apie Ukmergės miestą bei apie tolimesnius jo gražinimo planus.
„Ukmergė turi labai daug panašumų su Lietuvos sostine Vilniumi. Ukmergė – vienas seniausių Lietuvos miestų, mes, kaip ir vilniečiai turime vieną iš septynių vertingiausių Lietuvoje senamiesčių, miesto viduryje stūkso piliakalnis, per miesto širdį teka Šventoji – ilgiausia Lietuvoje upė“, - kalbėjo Ukmergės rajono meras.

Informaciją parengė  Daiva Zimblienė

LPD dviratininkų “Žygio per žydinčią Aukštaitiją”dalyvius išlydėjo panevėžiečiai su vicemeru Petru Luomanu ir pašventino Panevėžio Šv, Petro ir Povilo bažnyčios klebonas Romualdas Zdanys.

_________________________________________________________________________________

 

_________________________________________________________________________________

Birštonas , birželio 12 d. paminklo Juozui Tumui- Vaižgantui atidengimo šventė.

Didelis AČIŪ Jonavos LPD skyriaus pirmininkui Jonui Sirvydžiui kuris pervedė paminklo fondui 500 erų.

_________________________________________________________________________________

 

_________________________________________________________________________________

Lietuvai pagražinti draugijos veiklos apžvalga

LPD atkūrimo 20-mečio ir jos vadovo Juozo Dingelio 70-mečio proga

Videofilmo autorius Albinas Kentra

_________________________________________________________________________________

2016-03-01 Vytauto Leščinsko romano „Slaptažodis - akcentas“ pristatymas

Vytauto Leščinsko humoristinio romano „Slaptažodis - akcentas“ viršelis

2015-09-30 - Neužversta piliakalnių byla

Lietuvos mokslų akademijos rezoliucija dėl piliakalnių

2015-09-22 Baltų vienybės dieną „Protėvių ugnies šviesa“

Baltų vienybės diena ant Mokšėnų piliakalnio 2015-09-22

2015-07-06 — Tautos vienijimo sąšauka „Piliakalnių šviesa“

Ant Moisiogalos piliakalnio, prie tautos paminklo didžiajam Algirdui

2015-06-20 — Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo dvidešimtmetis

Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo dvidešimtmečio iškilmės
Juozas Dingelis, Arūnas Dingelis ir Tomas Vaisieta
LPD atkūrimo 20-mečio iškilmės Vilniaus karininkų ramovėje 2015-06-20

2015 m. gegužės mėn. žygis dviračiais „Per žydinčią Lietuvą“

2015-05-20 LPD 20 dviratininkų žygio „Per žydinčią Lietuvą“ sutiktuvės Šilutėje

Žygio sutiktuvės ir valstybingumo šventė Šilutėje

2015-05-18 LPD 20 dviratininkų žygio „Per žydinčią Lietuvą“ palydos iš Panevėžio

2015-05-01 tautos šventė Panevėžyje

2015-04-14 Kaune svarbių knygų pristatymas, susitikimas su prof. Romualdu Grigu

2015-03-20 — Žemės diena VGTU prie Justino Marcinkevičiaus ąžuolo

2015-03-10 LPD garbės pirmininko šv. a. Justino Marcinkevičiaus 85-metis Prienuose

2015-03-05 Lietuvos nacionalinio saugumo svarba po patirto sovietinio genocido

2015-03-04 Lietuvai pagražinti draugija sveikina šimtametę Birutę Fedaravičienę

LPD garbės narei

Birutei Fedaravičienai

Su dideliu džiaugsmu sveikiname jus iškilios 100 metų sukakties proga.

Jūsų gyvenimas kaip legenda, viso šimtmečio Lietuvos kovų už laisvę istorija. Esate tikras Vaižganto deimantas ir pavyzdys mums visiems. Širdingai dėkojame už gražius, prasmingus darbus Lietuvai, ištikimybę Tautos idealams ir meilę bei tarnystę žmonėms. Linkime sveikatos ir dievo globos bei palaimos.

Birutę Fedaravičienę 100 m. sukaktimi sveikina LPD 2015-03-07

Mielieji Lietuvai pagražinti draugijos nariai! Nuoširdžiai sveikinu jus sulaukus mūsų visų pastangomis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės 25-mečio jubiliejaus. Mums malonu, kad 2015 metai sutampa ir su LPD atkūrimo 20-mečiu, kurį iškilmingai minėsime 2015-06-20 Vilniaus karininkų ramovėje. Linkiu, kad meilė Tėvynei, jos gamtai, kalbai ir žmonėms neblėstų jūsų širdyse, o nuolat įkvėptų jus ir toliau karštai darbuotis Tėvynės labui.

— Birutė Fedaravičienė

Birutės Fedaravičienės šimtmetis Kaune 2015-03-07

2015-03-04 Birutei Fedaravičienei įteiktas LDK Gedimino ordino Karininko kryžius

Birutę Fedaravičienę sveikina Dalia Grybauskaitė

2015-03-01 Pamąstymai apie tautą ir tėvynę Kauno Žaliakalnyje

LPD Romualdas Grigas ir Juozas Dingelis Prisikėlimo bažnyčioje Kaune

2015-01-16 LPD Birštono skyriaus pirmininkas Tadas Zubavičius išrinktas Metų žmogumi

Birštono ir Prienų Metų žmogus Tadas Zubavičius su šeima ir LPD draugija

2015-ieji — Lietuvai pagražinti draugijos atkūrimo ir veiklos 20-mečio metai